Festivalyje „Kilkim Žaibu“ – viduramžių kovos ir gyvoji krašto genčių istorija

Tačiau lankytojai būna ne vien muzika sotūs – neatsiejama „žaibų“ dalis yra gyvoji istorija, viduramžiškos karių kovos ir neįprastos futbolo rungtynės.

„Mums, festivalio organizatoriams, „Kilkim Žaibu“ yra pirmiausiai baltiškos kultūros renginys. Būtent ši renginio dalis, siekis supažindinti visuomenę su protėvių gyvenimo ir mąstymo būdu, yra stipriausias vidinis mūsų variklis.

Viduramžiškas karių ir amatų miestelis, kasmet išdygstantis festivalyje, yra šios idėjos įgyvendinimas. Jis nebūtų įmanomas be patriotiškų, senovės kultūros išsaugojimo idėjai pasišventusių žmonių, susibūrusių į klubus ir bendromis jėgomis besigilinančių į istorinę mūsų valstybę sudariusių genčių gyvenimo būdą“, – sako Daividas Kurlis, „Kilkim Žaibu“ organizatorius.

Viduramžiški reginiai

Medžių paunksmėje netoli pagrindinės „Kilkim Žaibu“ scenos visuomet galima pamatyti netradiciškai atrodančias, viduramžiškas palapines, kuriose renginio dienomis gyvena drobinius drabužius dėvintys, nagines avintys, kardais apsiginklavę kuršių, jotvingių ir kitų prie Baltijos jūros gyvenusių senovės genčių kariai su šeimomis.

Gyvena taip, kaip gyveno protėviai – miega ant kailių, patys gaminasi archaiškoje kasdienybėje reikalingus daiktus, iš molinių ir medinių indų valgo tai, kas buvo įprasta prieš šimtus metų, o gėrimus ragauja iš rago.

Šeštadieniais, prieš svarbiausių festivalio koncertų pradžią, Baltijos vikingai kasdienius lininius drabužius pakeičia į žiedmarškius, į rankas griebia ginklus ir susigrumia kovos rate. Kardai trupina skydus, žiūrovų susižavėjimo šūksniai lydi kiekvieną sėkmingą kirtį, o kartais praliejamas kovotojų kraujas ir iš nerimo aiktelėti verčia.

Kovoms pasibaigus ir pagerbus stipriausią karį jėgas išbandyti gali ir pats festivalio svečiai – jiems kiekvienais metais pasiūlomos viduramžiškos pramogos.

Daugiausiai susidomėjimo kelia vikingų futbolas, kurio tikslas – į aikštelės vidurį metamą rąstą atremti į skydą priešininkų aikštelės pusėje.

Tai tampa tikru jėgos ir ištvermės išbandymu net patiems atletiškiausiems „žaibų“ lankytojams, kuriame nestinga strategijos ir nesuvaidintų emocijų – skausmo, juoko, laimės ir nusivylimo. Kartais – ir traumų bei kraujo.

Tikslas – atskleisti istorijos turtingumą

Kuršių genties rekonstrukcijos, amatų ir karybos klubo „Pilsots“ vadovas Benas Šimkus, sako, kad jam ši veikla yra dvasinės pusiausvyros užsitikrinimas, ryšio su savo šaknimis tvirtinimas.

„Istorinė karyba, mitologija, senieji tikėjimai leidžia pajusti, kad nėra pradžios ir pabaigos, kad sukasi ratas. Ir aš jį suku toliau. Kažkas suks po manęs. Bandai gyventi, kad patiktum savo protėviams.

Tuo pačiu tai nuolatinis atsakymų į man kylančius klausimus ieškojimas, o tokios paieškos verčia neužsibūti vietoje, tobulėti. Tokiu būdu ši veikla visiškai užpildo kasdienybę ir ji ir yra kasdienis gyvenimas, nes istorinė rekonstrukcija neapsiriboja vien vaikščiojimu apsirengus drobiniais marškiniais“.

Laisvalaikiu – viduramžių, o darbo dienomis – šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės karys įsitikinęs, kad vietos istorijos rekonstrukcijoje gali rasti bet kuris žmogus. Ir kraštotyrininkas, ir kolekcininkas, ir sportininkas, amatininkas ar istorinės kulinarijos mėgėjas. Svarbiausia – domėtis istorija.

Nors kovų rekonstrukcijos, B. Šimkaus teigimu, yra neatsiejama ir matomiausia „Pilsots“ klubo dalis, visgi pagrindinė veiklos kryptis yra kiek kita – panaudojant visą prieinamą istorinę ir archeologinę informaciją kuo tiksliau atkurti kuršių genties materialųjį paveldą: ginklus, papuošalus, aprangą, buities reikmenis, darbo įrankius ir kitus elementus. Dėmesio stengiamasi skirti visoms istorinėms kuršių gyvenimo pusėms.

Klubas vienija nemenką žmonių kiekį. Vieni jų labiau domisi žygiais, kiti amatais, treti mitologija, ketvirti – kovomis, o kai kurie prie visų veiklos sričių prisideda po truputį.

„Siekdama istorinio tikslumo mūsų bendruomenė skiria ypač didelį dėmesį rekonstrukcijos proceso detalėms, precizikai, bendradarbiauja su Lietuvos bei užsienio mokslininkais, muziejais, samdo geriausius savo sričių meistrus, amatininkus, todėl gautas rezultatas būna įspūdingas.

Ties, ir kaina įspūdinga. Klubo nariai – įvairių specialybių atstovai – paprastai metų metais rekonstruoja pasirinktų kuršių kapų medžiagą investuodami didžiules asmenines lėšas“, – apie savo bendražygių ištikimybę istorijos tikrumui pasakoja pašnekovas.

Jo teigimu, kovos – tik viena iš „Pilsots“ veiklos krypčių ir toli gražu ne pagrindinė. Natūralu, kad pramoginio vaizdo siekiantys žmonės istorijos rekonstruktorius daugiausiai mato kovos rate. Bet pagrindinė „Pilsots“ kryptis yra istorinės tiesos paieškos.

„Festivalio svečius, labiau besidominčius istorija, archeologija, kviečiame daugiau laiko praleisti edukaciniuose pokalbiuose karių stovykloje, kur aktualiais, nenuobodžiais būdais perteikiame daug mūsų sukauptų žinių apie vikingų laikų kuršių gentį.

Kasmet atsivežame kol kas gausiausią ir prabangiausią ginklų kolekciją, todėl kviestume ir šiuos dalykus vertinančius užsukti pabendrauti, įvertinti“, – ragina B. Šimkus

Jo ir kitų klubo narių pasišventimas istorijai tapo pagrindu Mosėdyje įkurti Kuršių genties istorijos muziejų, kuriame galima pamatyti ir rekonstruotą vikingų laikams būdingą laivą, ir nemenką kiekį atkurtų archeologinių komplektų – prabangių ginklų, papuošalų, autentiškų kostiumų, kurie suteikia galimybę kitaip pažvelgti į vikingų epochos Kuršą, suprasti, kad tuometiniai šio regiono gyventojai, nors ir kėlė baimę net tolimų kraštų gyventojams, nebuvo primityvus barbarai.

Kuršių kultūrą šiuolaikiškam žmogui atskleisti siekiančiam B. Šimkui draugystė tarp „Kilkim Žaibu“ ir klubo „Pilsots“ yra simbiozės pavyzdys. „Mums tai yra proga prisidėti prie bičiulio Daivido idėjos išpildymo per pramogą ir pamoką. Tikimės, kad tiek mes festivaliui, tiek festivalis mums duodame savęs po lygiai.

Stengiamės būti renginio dalimi, kiek įmanoma prisidėti, kad jis būtų geresnis – ar paįvairinti atidarymo ceremoniją ir ritualinę kovą, ar su organizatoriais dar kokią idėją išvystyti ir išpildyti.

Svarbu, kad festivalis būtų gyvas, neįstrigtų besikartojančiuose scenarijuose. Mes patys čia gauname unikalią galimybę pabūti aplinkoje, kur naujoji kultūra persipina su senąja ir abi kultūras atstovaujantys žmonės tampa viena gentimi“, – sako viduramžių ir šiandienos karys.

Sudalyvauti galima ir žiūrovams

Panašios idėjos yra ir kito kubo – senovės baltų karybos draugovės „Jotvos sūnūs“ – veiklos variklis. Daugiau nei prieš dešimtmetį susibūrusius bendraminčius sieja siekis atkurti bei puoselėti istorinės Sūduvos teritorijoje gyvenusių jotvingių karybos, amatų ir buities tradicijas.

Nors pirminis draugovės narių tikslas buvo kovų rekonstrukcija ir kolektyvas buvo vien vyriškas, vėliau ji plėtėsi, į veiklą įsitraukė daugiau žmonių. „Jotvos sūnų“ kasdienybėje atsirado ne vien karyba, bet ir amatai, siekis istoriją rekonstruoti ne tik plačiau, bet ir tiksliau.

„Į renginį atkeliaujame su visa lauko stovykla ir daugybe atkurtų buities rakandų. Taip pat viso festivalio metu kviečiame apžiūrėti, ginkluotės, šarvuotės ekspoziciją, papuošalų ir kitų pagal archeologinius radinius atkurtų artefaktų rekonstrukcijas. Norinčius apie jotvingių istoriją sužinoti daugiau visuomet kviečiame prieiti, pabendrauti, išgirsti.

Taip pat kaip visuomet atsivežame keletą amatininkų, kurie pristato žiedmarškių pynimą, aludarystę, juostų audimą, senovinių rūbų siuvimą, kalvystę, juvelyriką, keramiką. Taigi besidomintys visuomet turi galimybę ne tik pamatyti, bet ir įsigyti šį bei tą archajiško“, – klubo veiklą pristato „Jotvos sūnų“ vadovas Giedrius Navickas-Trakas.

Jo teigimu, klubo nariams – įvairių profesijų ir socialinių sluoksnių atstovams – istorijos rekonstrukcija yra daugiau gyvenimo būdas nei papildoma veikla. Ji neapsiriboja sezoniškumu ir dalyvavimu vien kviestiniuose renginiuose.

„Patys organizuojame rekonstrukcijos renginius, parodas, edukacijas, todėl dažnai dirbame kaip bendro tikslo siekianti komanda. Klubo nariai savo bendruomenėje organizuoja ir senovines sueigas, švenčia senąsias baltiškas šventes, pagal senuosius papročius kelia vestuves ir vaikų vardynas“, – sako klubo vadovas.

Būtent jis „žaibų“ festivalyje kviečia ne tik į kovos ratą, kuriame grumiasi patyrę kovotojai, bet ir į vikingų futbolo aikštelę, kurioje jėgas gali išbandyti kiekvienas festivalio lankytojas. Tačiau tai – toli gražu ne visos pramogos, kuriose sudalyvauti kviečia „Jotvos sūnūs“.

„Į programą įpiname ir rąsto kėlimo varžybas, ir daugybę kitų senovinių žaidimų bei užsiėmimų, tarp kurių, jei leidžia laikas ir aplinkybės, gali būti ir ieties svaidymas, ir kirvio mėtymas“, – sako istorijos rekonstruktorių draugovės vadovas.

Birželio 21-23 dienomis, tris dienas ir tris naktis vykstančiame festivalyje be šių dviejų istorinių klubų dalyvaus klubai be pavieniai istorijos rekonstruktoriai iš kaimyninių šalių: Latvijos, Estijos, Lenkijos. Taip pat dalyvaus kertinis Lietuvos eksperimentinės archeologijos klubas „Pajauta“ ir kiti senųjų amatų meistrai.