„Dona Kichotė“: apie didžius siekius ir už juos kovojančius šių laikų idealistus

Spektaklio transformacijos 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė pasakoja, kad šio teatro repertuaras planuojamas keli metai į priekį, tad gal prieš kelerius metus gimė sumanymas pastatyti šokio spektaklį „Don Kichotas“.

„Per šį laiką pasaulis pasikeitė, tad ir spektaklio sumanymas transformavosi į „Doną Kichotę“. Trečioji Muzikinio teatro 2022-ųjų metų premjera pasakos ne apie visiems žinomą herojų Don Kichotą, spektaklyje nerasime ir kitų šio literatūrinio kūrinio veikėjų.

Pristatysime šiuolaikiniam pasauliui labai svarbias, jautrias ir sektinas žinomo idealisto Don Kichoto idėjas, kad ir jo ėjimą prieš vėją nepaisant to kas vyksta aplink.

Tai taps puikia pasakoms skirtų metų tąsa: pirma metų premjera tapo Antonino Dvoržako opera „Undinė“, antra – Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“, o dabar – „Dona Kichotė““, - pasakojo vadovė L. Vilimienė. 

Šiuo metu pasaulio teatruose itin populiarų šokio spektaklių formatą – triptiką – Klaipėdoje paruošė choreografas Gajus Žmavcas (Slovėnija), dirbęs choreografo asistentu Klaipėdos elinge kuriant du vienaveiksmius baleto spektaklius „Stabat Mater“ (pagal Giovanni Battista Pergolesi muziką) ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“; patyrusi choreografė Aušra Krasauskaitė, KVMT baleto artistai, ukrainiečiai – Daria Verovka ir Yanas Malaki, įsimintinai debiutavę kaip choreografai teatro rengiamame choreografinių miniatiūrų projekte „Dėmesio! Baletas 2022”; muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas, režisierius Aurelijus Liškauskas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, grimo dailininkė Aira Braždienė. 

Žengia į Europą 

Anot Muzikinio teatro vyriausiojo choreografo, triptiko „Dona Kichotė“ režisieriaus Aurelijaus Liškausko artėjanti premjera parodo naują, dar aukštesnį jo vadovaujamos baleto trupės lygį.

„Prieš daugiau nei tris metus mūsų trupė smarkiai atsinaujino, o šiuo metu galime dar kartą konstatuoti ir pasidžiaugti kokiais sparčiais žingsniais ji žengia į priekį, į Europą.

Pristatome išskirtinį šokio spektaklių triptiką, kuris sukurtas mūsų trupės narių ir atvykusių choreografų. „Dona Kichotė“ – labai stiprus kontrastingas kūrinys. Svarbu, kad publika neišsigąstų dulkių, nuogumo ir keistų dalykų“,- sako Aurelijus Liškauskas. 

„Kurdama kostiumus šiam triptikui Doną Kichotę vaizdavausi kaip unikalią, idealią moterį ir sykiu bendros visumos dalį – vieną iš mūsų, kaip naujos gyvybės šaltinį.

Kokia jos misija nūdienos visuomenėje, su kokiais vėjo malūnais ji kovoja? Tikiu, kad į šiuos ir daugelį kitų keturiose skirtingose miniatiūrose keliamų klausimų žiūrovai ras savo atsakymus“,- sako kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva. 

Moters transformacijos 

Choreografės Aušros Krasauskaitės įkvėpimu choreografijai tapo ikonos. „Dievo Motinos atvaizdai palietė kažką, glūdintį mano širdies gelmėse. Domėjausi šventosiomis paskelbtų moterų istorijomis.

Visa tai susisiejo su asmenine patirtimi: iš naujo ieškau savo kaip moters santykio su mane supančiu pasauliu; mąstau apie brandą, kurioje norisi motiniško ar seseriško sąlyčio su kitomis moterimis.

Noriu papasakoti apie moters transformacijas, apie gyvenimo vingių kraštutinumus. Moteris ant kurių laikosi pasaulis“,- tikina žinoma choreografė, savo kūriniuose jau ne kartą pasakojusi apie moteris ir jų išskirtinumą.  

Savo išgyvenimus sukurtoje choreografijoje atskleis ir jaunoji kūrėja Daria Verovka: „Šiuo pirmu savo dideliu choreografiniu pastatymu noriu atkreipti dėmesį į moteris ir jų ypatingą reikšmę šiandienos pasaulyje.

Dėl įvairiausių priežasčių žmonės praranda savo vidinę „šviesą“. Šviesa – tai degančios akys, tikslo siekimas, idealizmas,  žmogiškumas. Iš žmonių masės išsiskiria asmenybė išlaikiusi vidinę šviesą savyje – tai mano Dona Kichotė.

Šiame siužete jai nepavyksta pasiekti išsikeltų tikslų, tačiau noriu įkvėpti žmones siekti kilnių siekių, jais tikėti nepaisant aplinkybių...“. 

„Mano kuriama choreografija – kone mano autobiografija. Seniai svajojau į sceną perkelti savus išgyvenimus, o ne pramanytus. Publikai pristatysiu savo jausmus, tad labai laukiu premjeros.

Siužeto linija pagrįsta pasirinkimo laisvės, galimybės išreikšti save ir savo sumanymus siekiu. Mano choreografijos herojus kovoja su neteisybe, jis ieško laisvės savo sprendimams, nori, kad jo gyvenimas būtų kitoks.

Jis nori sukurti tai, kas suteiks aplinkai džiaugsmo ir laimės. Deja, aplinka jį slopina, tad herojus nutaria pasiduoti...

Laimei, istorija turi gelbėtoją-moterį: vienam tai mama, kitam – mylimoji, trečiam – draugė“,- sako choreografas Yan Malaki. 

Branginti akimirkas 

Choreografas Gaj Žmavc sako, kad kūrėjui sunkiausia nusakyti apie ką pasakos spektaklis, nes tai kaip mes pajaučiame, suprantame veiksmą scenoje vyksta kiekvieno mūsų emociniame lygmenyje.

„Nors laukiu premjeros, liūdna žinoti, kad teks išsiskirti su šiais nuostabiais žmonėmis. Tai parodo, kad turime dar labiau branginti kiekvieną kartu praleistą akimirką.

Klaipėda menininkui – neišsemiamas įkvėpimo šaltinis, kaip ir Nidos kopos, mažai žmogaus paliestas Baltijos pajūris. Mane pakerėję vaizdai persikėlė į teatro sceną bei tapo fonu mano kompozicijoje plėtojamai Donos Kichotės temai.

Ilgai galvojau, ką galiu sukurti KVMT baleto trupei. Ji vienija jaunus, naujų aukštumų siekiančius žmones, kuriems tenka susiremti ir su netikėtais gyvenimo smūgiais – iš pradžių su prisitaikymu svetimoje terpėje, paskui pandemija, daugelio jų tėvynėje vykstančiu karu ir t. t.

Šios nelemtos aplinkybės atvedė prie minties, kad jei negalime pakeisti pasaulio, tai turime įkvėpti žmones keisti savo vidinį pasaulį! Jei Don Kichotas iš Migelio de Servanteso romano kovojo su praeities šmėklomis, vėjo malūnais, tai mes turime žygiuoti į ateitį.

Man svarbūs šių jaunų žmonių išgyvenimai, išeičių iš sudėtingų situacijų paieškos, savitas požiūris į gyvenimą“,- sako Gaj Žmavc. 

Triptiko „Dona Kichotė“ muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas atsižvelgdamas į romano apie išmoningąjį idalgą Don Kichotą iš La Mančos autoriaus gyvenamąjį laiką Renesanso ir baroko sandūroje su triptiko režisieriumi Aurelijumi Liškausku aptarė galimų kompozitorių ir kūrinių sąrašą, tad kurdami savąsias Donos Kichotės interpretacijas visi keturi choreografai savo statomoms miniatiūroms pasirinko baroko epochos muziką. Ji labiausiai atliepė kiekvieno jų sumanymui, rezonavo su jų patirtimi ar tiesiog suvirpino sielos stygas. 

KVMT inf.