Vakarų viltis, kad Rusija palūš, daužo į šipulius: dar niekada rusai negyveno taip gerai

Nors šios viltys gyvos iki šiol, rusų publicistas Sergejus Černyšiovas jas daužo į šipulius: dar niekada didžioji dalis rusų negyveno taip gerai, kaip ėmė gyventi prasidėjus karui.

Nebeprieinamos gėrybės iš Vakarų, draudimai vykti į Europą ir kitas valstybes, pinigų stygius ir išaugusios kainos – tokio sankcijų efekto tikimasi tuose pačiuose Vakaruose.

Tačiau S. Černyšiovas piešia visiškai kitokį vaizdą – gal trečdalis rusų, gyvenančių Maskvoje ir Sankt Peterburge, ir pajuto neigiamą karo poveikį.

Tačiau likę du trečdaliai, gyvenantys tolimuose Sibiro miestuose, atokiuose miesteliuose ir kitose Dievo ir Putino užmirštose ir civilizacijos vargiai paliestose vietose, prasidėjus karui su Ukraina ne tik pradėjo gyventi geriau, bet ir atrado naują stimulą gyventi.

Tai, kas išties dedasi varganuose Rusijos miestuose, S. Černyšiovas aprašė portale „Sibir.Realii“.

Vėliau redaguotą ir kiek sutrumpintą Rusijos publicisto pasakojimą perpublikavo kitas rusiškas portalas „Russia.Post“.

Iš karo – ir su garbe, ir su pinigais

Savo pasakojimą S. Černyšiovas pradeda nukeldamas skaitytojus į savo gyvenvietę, kurioje jo tėvai gyveno pastaruosius dvidešimt metų, dideliame Rusijos mieste esantį „privatų sektorių“.

Nors „privatus sektorius“ skamba gerai, taip, anot paties ruso, vadinami kaimiško gyvenimo lopiniai didelių miestų audinyje – rajonai, kuriuose mažuose sklypeliuose stovi individualūs namai, keliai – neasfaltuoti, kanalizacija čionai neįvesta, o telefono linijos šiuose rajonuose įvestos ir gamtinės dujos pradėtos tiekti vos prieš 15 metų.

„Dujos reiškia, kad nebereikia, kaip prieš tai, žiemą du ar tris kartus per dieną eiti su kibiru parsinešti anglių, kad galėtum pasikurti krosnį. Tačiau dujos – vis dar prabanga. Maždaug prieš dešimt metų prie šių namų tvorų pradėjo stovėti užsienio markių automobiliai.

Per pastaruosius penkerius metus niekas nepasikeitė“, – rašo publicistas.

Tokiomis sąlygomis gyvenantys rusai, anot S. Černyšiovo, prasidėjus karui atrado naujų jėgų gyventi, o pats gyvenimas jiems pasidarė geresnis – ne vienam iš karo pavyko užsidirbti, susitvarkyti gyvenimą, buitį, įgyti pagarbos ir statusą visuomenėje. „Mano tėvų gatvėje yra „karo herojus“ – buvęs „Wagner“ samdinys, o prieš tai – užkietėjęs nusikaltėlis, dabar gyvenantis su savo tėvais.

Kiek tik prisimenu, jis nuolatos būdavo už grotų arba dėl smulkių vagysčių, arba dėl chuliganizmo.

Atlikęs bausmę, jis keletui mėnesių išeidavo į laisvę, plėšdavo, gerdavo, kol galiausiai vėl patekdavo už grotų. Jei per tuos mėnesius kur nors įvykdavo vagystė, jis būdavo pirmas įtariamasis.

Dešimtmečius tarsi palikti kelio nuošalėje buvę rusai per karą atsigavo: atsirado ir tikslas, ir pinigų griūvančiai aplinkai pataisyti. Unsplash

Dabar jis turi medalį ir visiškai naują automobilį. Nusivežė tėvus atostogų prie jūros. Pastarieji, kaip sakoma, verkia iš pasididžiavimo dėl savo sūnaus.

O kitoje gatvės pusėje gyvena moteris, anksčiau dirbusi tramvajaus konduktore. Pastaruosius pusantrų metų ji kalba, kad jos žentas vis dažniau kalba, jog reikėtų eiti savanoriu į karą.

Galų gale, paskolos pačios nesusimokės“, – rašo S. Černyšiovas.

Sankcijos turėjo atimti tai, ko rusai net neturėjo

Pasak ruso publicisto, žinant, kaip gyvena paprasti rusai, keista klausytis jutubo debatų tarp „liberalių“ emigrantų, tikinančių, kad dėl „nepakeliamų“ sankcijų rusų liaudis greitai supras, ką Kremliaus režimas iš jos atėmė, o tuomet sukils ar bent jau ims sabotuoti valdžią.

„Neseniai žinoma psichologė Liudmila Petrovskaja pabandė surikiuoti visas privilegijas, kurių neteko rusai, bandydama parodyti, kad „ne visi rusai laimi iš šio karo“.

Į jos sąrašą pateko rublio ir turimo turto tragiškas nuvertėjimas, uždaryti keliai į užsienį, atimtos galimybės vaikams studijuoti užsienyje, suvaržytos piliečių teisės ir laisvės, mokslo ir kultūros degradacija, „dėl emigracijos“ išskirtos šeimos.

Perskaitęs visą sąrašą, dar kartą padėkojau likimui, kad negimiau Maskvoje ir dar nepraradau ryšio su realybe.

Nes, jei laikysime, kad du trečdaliai Rusijos gyventojų yra „rusai“, tai šie „rusai“ neprarado nieko, kadangi nieko iš šio sąrašo jie niekada ir neturėjo.

Pastarąjį kartą dolerius rankose jie laikė 1997 m.

Jie niekad nėjo į teatrus ir net nepastebėjo, kad Rusiją paliko geriausi artistai ir kūrėjai. Jų vaikai greičiausiai eina į tą pačią mokyklą, į kurią ėjo ir jie, ir jų atžalas greičiausiai moko ta pati mokytoja, jau sulaukusi 70-ies.

Jiems niekad į galvą neatėjo, kad vaikus galima mokyti ant jų nerėkiant, o ant mokyklos pievelės galima vaikščioti.

Galiausiai, jeigu jau jų šeimos buvo „išskirtos“, tai nebent dėl to, kad vyrui teko keliauti į kalėjimą, būti mobilizuotam ar savo noru užsirašiusiam į kariuomenę.

Šie žmonės neišvyko į Sakartvelą ar Kazachstaną. Nei jie, nei jų artimieji niekad neištrūko toliau gimtojo miesto“, – rašo S. Černyšiovas.

Pasak ruso, netgi parduotuvėse augančios kainos rusų negąsdina. „Rusai vis tiek niekad nepasitikėjo verslu.

Turime bulvių, raugintų agurkų rūsiuose. Kaip nors išgyvensime“, – teigia publicistas.

Karas pataisė viską

Pasak Rusijos publicisto, paprasti rusai ne tik kad nieko neprarado dėl sankcijų, bet netgi išlošė dėl prasidėjusio karo. „Ką gero rusams atnešė karas?

Labai daug. Pirmiausia, pinigus. Labai daug pinigų.

Mano žmonos gimtajame mieste vienas karys grįžo su trimis milijonais rublių, kuriuos per dešimt dienų išleido su draugais. 300 tūkstančių dienai – nesibaigiančios alkoholio upės ir prostitutės.

Čia tai gyvenimas!

Kiti, kurie turi šeimas, grįžta namo ir keliauja su artimaisiais prie jūros, susitvarko namus, įsigyja geresnius automobilius“, – teigia S. Černyšiovas.

Tai, kad didelė dalis rusų dar turi gyventi civilizacijos nuošalėje, patiems rusams ne bėda. / Unsplash

Ir, pasak ruso, net ne pinigai labiausiai palaiko Rusijos piliečius – labai svarbi ir ženkliai pagerėjusi daugelio psichologinė būsena. „Galiausiai rusai jaučiasi kaip kažko didaus ir grandiozinio dalis.

Kaip mūsų seneliai įveikė nacius, taip mes dabar įveikiame fašizmą Ukrainoje, ar kas ten dabar yra. Tuo pačiu metu sėkmingai kovojame su gėjais, žydais, visais kolektyviniais Vakarais, laisvaisiais masonais – su visais.

Senesni gyventojai džiaugiasi atgimusiu pionierių judėjimu, grąžintu kariniu rengimu mokyklose, mokyklinėmis uniformomis ir galiausiai tuo, kad padaryta visų jaunimo ydų „korekcija“.

Ir visa tai – be jokių pastangų, net nepasikėlus nuo sofos“, – ironizuoja S. Černyšiovas.

Sprogus mišinys

Anot ruso, Vakarai neturi ką pasiūlyti jo tėvynainiams. „Kas gali pakeisti rusų, per karą praturtėjusių ir besijaučiančių, tarsi jie būtų karaliai, nuomonę?

Filmai apie rūmus (čia greičiausiai turimas galvoje 2021 m. Aleksejaus Navalno paskelbtas filmas apie „Putino rūmus“ – didžiulę vilą prie Juodosios Jūros kranto, priklausančią Rusijos prezidentui), korumpuotą valdžią?

Žmonės jau seniai, nuo 90-ųjų, žino, kad yra apvogti, tai jokia naujiena. Diskusijos, kad iš Rusijos nepabėgę rusai taip pat kalti dėl režimo nusikaltimų? Interviu apie demokratiją ir žmogaus teises?“ – rašo publicistas.

Kartu S. Černyšiovas perspėja, kad tiek pinigai, kuriuos atnešė karas, tiek ir atgimęs pasididžiavimas tėvyne, jausmas, kad esi kažko didesnio dalis, kartu yra tarsi labai sprogus mišinys.

„Būtent šis sprogus mišinys priverčia močiutes, kurios ateina į balsavimo apygardas apsirengusios sukniomis, kurias pirko dar prieš dvidešimt metų, balsuoti už tą patį režimą.

Šie žmonės nuoširdžiai palaiko režimą, nes tiki, kad greitai šis režimas sukurs didžią valstybę – kad mūsų priešams būtų blogiau, žinoma“, – teigia rusas.