Ukrainos karo žvalgų generolas: mes ir toliau laidosime Rusijos kariuomenę

Taip video laidai „ELTA zoomas“ artėjančios dvejų metų Rusijos pilno masto į Ukrainą invazijos proga sakė Ukrainos Centrinės žvalgybos valdybos – karinės žvalgybos – vado pavaduotojas, generolas majoras Vadymas Skybickis.

Jis teigė nesutinkantis su Vakaruose vis labiau įsivyraujančiu požiūriu, kad sekinimo ir naikinimo karas, ant kurio bėgių galutinai atsistojo visas Rusijos režimas, yra naudingesnis būtent Kremliui. Pasak vieno iš Ukrainos karinės žvalgybos vadovų, būtent Rusija nepasiekė nei vieno iš tikslų, kuriuos kėlė ir prieš dešimt metų, pradėjusi agresiją prieš Ukrainą, ir prieš du metus, pradėjusi „specialiąją karinę operaciją“.

Taigi, pasak Ukrainos karo žvalgų generolo, Rusijai tiesiog belieka maltis ir klimpti strateginėje aklavietėje, kurioje ji gali pasiekti tik taktinių laimėjimų, o ne strateginių pergalių ar persilaužimo. Be to, V. Skybickis neabejoja, jog Vakarai, įskaitant ir JAV, ir toliau teiks karinę paramą Ukrainai, nepaisant dabartinių politinių svyravimų.

„Pati Rusija, kuri, kaip jūs sakote, dabar tarsi turi galimybių langą, puikiai supranta, kad šių metų antrojoje pusėje arba jų pabaigoje, kai mūsų sąjungininkų ir partnerių karinė pramonė pradės veikti pilnu pajėgumu, Rusija gali nebeišlaikyti.

Labai paprastas klausimas – kodėl jie prašo amunicijos iš Šiaurės Korėjos? Juk tai – pusantro milijono sviedinių. Kas tai? Gal Rusijai nebeliko savų atsargų? Galbūt liko, tačiau, matyt, jie tiesiog baigiasi, o pramonė ir gamyba nebeleidžia palaikyti tokio ugnies intensyvumo, koks buvo 2022-aisiais, 2023-ųjų pirmosios pusės pradžioje.

Tam, kad Rusija atnaujintų savo sausumos pajėgas bent iki to lygmens, kuris buvo prieš pilno masto agresiją, jai prireiks nuo 8 iki 10 metų. Tam, kad ji atnaujintų didelio tikslumo ir technologinio išsivystymo ginkluotės, sparnuotųjų, balistinių raketų atsargas – nuo 3 iki 5 metų.

Taigi, tam, kad tai pasiektų ir dar pasirengtų galimam konfliktui su NATO šalimis, Rusijai reikia laiko. Tad būtent dėl to ir stumiama ta idėja, kad reikia „derybų“, reikia sustoti – nes Rusijai reikia laiko, pauzės“, – taip padėtį apibrėžė Ukrainos karinės žvalgybos vadovo pavaduotojas.

................................

– Greitai minėsime du pilno masto karo metus. Kur, jūsų matymu, mes šiuo metu esame? Koks yra pagrindinis strateginis naratyvas, siužetas?

Aišku, puikiai žinote, kad ir mano šalyje, ir kitose Vakarų valstybėse dominuoja mintis, kad šiuo metu vyksta klasikinis sekinimo karas, kuriame Rusija turi aiškų, apčiuopiamą pranašumą. Taigi, tik laiko klausimas, kada tas pranašumas bus vis labiau ir labiau jaučiamas. Ar sutinkate su tokiu naratyvu?

– Ne, iš esmės nesutinku. Dėl labai paprastų priežasčių. Pasakysiu jums visus pagrindinius visų šių dviejų metų karo naratyvus, kurie ir paaiškins, kodėl mano pozicija yra tokia. O tai ne tik mano, bet ir visos Ukrainos karinės žvalgybos pozicija.

Pirma. Rusijos Federacija nepasiekė savo strateginių tikslų Ukrainoje. Tie vadinamosios „specialiosios karinės operacijos“ tikslai, apie kuriuos buvo kalbama pačioje pradžioje – nepasiekti. Tos užduotys, kurios buvo iškeltos – neįvykdytos. Ir čia net nekalbu apie „žaibo karą“ ir visišką, pilną Ukrainos okupaciją.

Antra. Rusijos ginkluotosios pajėgos nėra pati geriausia armija pasaulyje ir tai įrodo mažiausiai du įstabūs faktai. Nei Rusijos oro desanto, nei jūrų pėstininkų pajėgoms per visą šį karo laiką nepavyko atlikti nei vienos tikros, savos, klasikinės operacijos – išsodinti desantą, užgrobiant, pavyzdžiui, jūrų uostus. O jei kalbėsime dar detaliau – per du pilno masto karo metus mes iš esmės visiškai sunaikinome Rusijos Federacijos oro desanto ir jūrų pėstininkų pajėgas. Dabar vietoje šių pajėgų yra paprasta pėstininkija, kuri vykdo šturmo operacijas atskiromis kryptimis sausumoje.

Trečia. Tos ginkluotės techninės charakteristikos, kurias skelbia Rusija, neatitinka tikrovės. Na, nebent išskyrus radioelektroninės kovos priemones.

Taigi, mūšio lauke mes iš tiesų matome, kad vakarietiška, NATO ginkluotė yra smarkiai pranašesnė už rusišką, sovietinę ginkluotę. Tai – faktas. Matome tai, pavyzdžiui, ir pagal tai, kokios netikslios, netaiklios yra jų sparnuotosios raketos, taip pat taip smarkiai išreklamuoti „Kinžalai“.

Dar daugiau, mums ir mūsų partneriams pavyko suteikti naują pagreitį bei galingumą savo kariniam-pramoniniam kompleksui, sustiprinti rytinį NATO flangą. NATO turi dvi naujas nares – tikiuosi, kad Švedija jau greitai prisijungs prie Suomijos.

NATO narių išlaidos gynybai išaugo kartais. Tos NATO šalys, kurios prisijungė prie aljanso po Sovietų sąjungos griūties, dabar galutinai perėjo prie NATO standartų ginkluotės srityje. Juk visa, kas Europoje buvo likę nuo sovietinių laikų, per šiuos du karo Ukrainoje metus buvo utilizuota mūšio lauke pas mus.

Taigi, apibendrinant požiūrį į „sekinimo karą“, galima pasakyti taip – karas tęsiasi, bet pirmiausia reikia žiūrėti į konkrečius rezultatus bei konkrečią situaciją. Mes atnaujinome jūrų koridorių. Rusijos Juodosios jūros laivyną visiškai įvijome į Novorosijską, iš kurio jis nebeišlenda. Mes iš esmės sėkmingai giname savo oro erdvę nuo raketų ir bepiločių aparatų smūgių. Ir mes patys jiems smogiame, nelaukiame, kol jie tiesiog metras po metro stumsis per mūsų teritoriją.

O vieninteliai laimėjimai, kuriuos Rusijos Federacija pasiekė nuo 2023-ųjų gegužės – Bachmutas. Ir iš esmės viskas. Na, taip, jie pasiekia tam tikrų taktinių laimėjimų, tačiau kokia kaina. Kiek laiko jiems tam reikia.

Plataus masto puolimą jie atnaujino spalio mėnesį. Ir ką? Taip, jie per tą laiką iki šiol paėmė Marjinką. Ir štai dabar daužosi į Avdijivką.

Taigi, Rusija stumia tą naratyvą, jog tai yra „sekinimo karas“. Rusija stengiasi daryti analogiją su Antruoju pasauliniu karu, kai Sovietų sąjunga kone prarado Maskvą, o po to nuėjo iki pati Berlyno. Tačiau, patikėkite, dabartinė Rusija – visai ne Sovietų sąjunga. O karas tuomet vyko kitose teritorijose. Taip pat, žinoma, ir Ukrainoje, kurioje dabar ji nieko negali padaryti.

– Taigi, jei kalbėtume apie sekinimą, jūs norite pasakyti, kad tai – pirmiausia Rusijos sekinimas?

– Taip, būtent, tai pačios Rusijos sekinimas. Pažiūrėkite, kokie gyvosios jėgos, žmonių, kurių jie negaili, nuostoliai. Na, galime kalbėti apie ginkluotės gamybos atnaujinimą. Tačiau ta ginkluotė, kuri apskritai yra naudojama – 70 ar ne 80 proc. yra iš atsargų. Visa tai – iš bazių, arsenalų, kurios yra visoje Rusijos Federacijos teritorijoje. Dabar jie jau priėjo prie centrinėje Rusijoje esančių atsargų, taip pat atsargų Tolimuosiuose Rytuose. Taip, jie mėgina tas atsargas atnaujinti, tačiau anksčiau ar vėliau visa tai baigsis.

– Tačiau daug kas sako, kad būtent dabar Rusija turi savotišką galimybių langą – stoja ir buksuoja karinė Vakarų parama Ukrainai. Pirmiausia ir svarbiausia – JAV karinė parama. Kokie gali būti padariniai, jei Amerikos karinė parama visiškai ir galutinai sustos?

– Kaip matome, dabar Amerikoje vyksta sudėtingas sprendimų priėmimo procesas. Ukrainos klausimas yra susietas su kitais JAV vidaus politikos klausimais. Tačiau reikia suprasti, kad JAV politika ir strategija nesikeis. Be to, čia mes dar turime įskaičiuoti Europos sąjungą. Europos sąjunga skiria lėšas, atnaujina karinį-pramoninį kompleksą.

Pati Rusija, kuri, kaip jūs sakote, tarsi turi galimybių langą, puikiai supranta, kad šių metų antrojoje pusėje arba jų pabaigoje, kai mūsų sąjungininkų ir partnerių karinė pramonė pradės veikti pilnu pajėgumu, Rusija gali nebeišlaikyti.

Labai paprastas klausimas – kodėl jie prašo amunicijos iš Šiaurės Korėjos? Juk tai – pusantro milijono sviedinių. Kas tai? Gal Rusijai nebeliko savų atsargų? Galbūt liko, tačiau, matyt, jie tiesiog baigiasi, o pramonė ir gamyba nebeleidžia palaikyti tokio ugnies intensyvumo, koks buvo 2022-aisiais, 2023-ųjų pirmosios pusės pradžioje.

– Taigi, jūs norite pasakyti, kad Rusijai nepavyks taip atnaujinti savo karinio potencialo, ekonomikos apskritai, kad galėtų palaikyti tokio intensyvumo karinius veiksmus, kaip iki šiol?

– Mes, Ukrainos karinė žvalgyba, darėme analizę ir prognozę, kaip vystysis saugumo aplinka iki 2030-32 m. Mūsų vertinimas – labai paprastas.

Tam, kad Rusija atnaujintų savo sausumos pajėgas bent iki to lygmens, kuris buvo prieš pilno masto agresiją, jai prireiks nuo 8 iki 10 metų. Tam, kad ji atnaujintų didelio tikslumo ir technologinio išsivystymo ginkluotės, sparnuotųjų, balistinių raketų atsargas – nuo 3 iki 5 metų.

Taigi, tam, kad tai pasiektų ir dar pasirengtų galimam konfliktui su NATO šalimis, Rusijai reikia laiko. Tad būtent dėl to ir stumiama ta idėja, kad reikia „derybų“, reikia sustoti – nes Rusijai reikia laiko, pauzės.

Tas pats buvo ir 2014 m., nes tos karinės grupuotės, kurios buvo naudojamos prieš mūsų valstybę, pradėtos pilnai formuoti 2015 m.

Taigi, Rusijai reikia atnaujinti armijas, divizijas, gaminti techniką. Nes tai dabar sunaikinta. Pagal mūsų analizę, Rusijos gamybos apimtys ir tempai buvo tiesiog neapskaičiuoti tokio masto karui.

– Tad, pasak jūsų, Ukrainai ir jos sąjungininkams reikia nesustoti ir neduoti Rusijai jokio atokvėpio?

– Taip. Rusija, kaip sakiau, dabar kaip tik vykdo galingą su tuo susijusią informacinę kampaniją.

O pati Rusijos politika lieka nepakitusi. Pirmasis jos tikslas – suskaldyti Europą. Bet kokiomis priemonėmis – politinėmis, ekonominėmis, prorusiškų organizacijų palaikymas ir kūrimas tam, kad jos išsiūbuotų Europą.

Taigi, būtina tęsti spaudimą. Sankcijų režimas – veikia. Kad ir ką bekalbėtų Rusijos Federacija, jos ekonomikos būklė prastėja. Visas augimas eina karinei pramonei. Vaizdžiai kalbant, visa tai užkasama į žemę Ukrainos teritorijoje. O karinės pramonės komplekso vystymasis neskatina augimo ir vystymosi kitose pramonės ir gamybos srityse.

Taip, Rusija tebegauna dideles pajamas iš naftos, bet jei sankcijų režimas bus išlaikytas ar net sugriežtintas, jis atsilieps ir šiai sričiai. Bet kokiu atveju, ta įtaka nėra tokia greita, kaip norėtųsi, bet mes ją matome. Matome tai ir iš karinės pramonės.

Rusija mėgina atlikti vadinamąjį „importo keitimą“, pakeisti technologines detales iš Vakarų ar Rytų Azijos savo pačios produkcija – ir iš karto matome, kaip krenta tokios ginkluotės tikslumas ir efektyvumas.

Tad patikėkite, viskas matoma plika akimi. Štai pateiksiu pavyzdį. Jie dažnai naudojo „Kinžalus“ prieš vieną iš mūsų oro uostų Chmelnickio srityje. Ir kai toji „tikslioji“ raketa nepataiko į oro uostą net 2 kilometrus, tai apie kokį tikslumą čia galima kalbėti?

Ir tai – ne pavieniai atvejai.

Taigi, kartoju, jei mes norime, kad mūsų kontinente būtų galima ramiai ir taikiai gyventi, Rusiją reikia stabdyti.

– O kokius pagrindinius tikslus Rusija nori pasiekti artimiausioje ateityje? Pirmiausia – mūšio lauke Donecko ir Luhansko srityse?

– Akivaizdu, kad pagrindinis tikslas lieka nepakitęs nuo pat pradžių ir jį patvirtina veiksmai mūšio lauke – pilnai užgrobti abi sritis. Tai buvo apibrėžta ir tarp „specialios karinės operacijos“ tikslų – „pagalba“ šioms sritims ir jų „išlaisvinimas“.

Ši užduotis neįvykdyta iki šiol.

– Kai V. Putinas neseniai kažką kalbėjo apie „demilitarizuotą zoną“ Ukrainoje, kaip pagrindinį tikslą, jis tai ir vėl turėjo omenyje?

– Ne, jis turėjo omenyje visą Ukrainą. Jei pamenate, tokios ir buvo Rusijos sąlygos, kurias ji kėlė per pačias pirmas derybas Minske – visą karinę techniką grąžinti į garažus, kariškius – į barakus, viską užantspauduoti ir atiduoti raktus. Štai kas buvo turima omenyje, kalbant apie „demilitarizaciją“.

To neįvyko, tačiau V. Putinas, suprantama, ir toliau stengsis, kad būtų pasiekta bent dalis tų anksčiau keltų tikslų ir jis galėtų pasakyti, kad jie visi neva yra pasiekti. Ir tai, Centrinės žvalgybos valdybos vertinimu, bus vienas iš pagrindinių Rusijos tikslų šiemet.

Antras – Rusija stengsis išlaikyti nuo 2014 m. okupuotas teritorijas. Jos visą tą laiką stipriai militarizuojamos, prievarta, jėga integruojamos, jau nekalbant apie „konstitucines“ nuostatas, kad Chersono ar Zaporižės sritys yra Rusijos teritorija.

Bet kokiu atveju, kalbame apie Luhansko, Donecko, Chersono, Zaporižės sritis ir, suprantama, Krymą.

Likę su mūsų šalies naikinimu susiję tikslai – mūsų oro gynybos, karinės pramonės sunaikinimas. Na, ir žinoma, pastangos neleisti mums vykdyti aktyvius kontrpuolamuosius veiksmus. O be tokių veiksmų neįmanoma išlaisvinti teritorijų.

– Ar teisingai suprantu, kad būtent kontrpuolamieji veiksmai, kontratakos, ne kažkoks naujas plataus masto puolimas – yra vienas iš esminių Ukrainos strategijos šiems metams elementų? Ukraina nesutinka su kai kuriais didžiaisiais Vakarų partneriais, kurie jai sako, kad būtina tik kuo giliau apsikasti ir tik aklai gintis?

– Taip, jūs teisingai suprantate. Bet kodėl kai kurie mūsų sąjungininkai, jų visuomenės kontrpuolimo veiksmus supranta tik kaip sausumos operacijas, tankus, apkasų šturmą, teritorijos atsiėmimą?

Mes, pavyzdžiui, dabar vykdome aktyvius veiksmus Kryme, jūroje, ore. Tai irgi kontrpuolimo veiksmai. Jais siekiama sutrikdyti logistikos, vadovavimo sistemas, sugriauti tą karinės pramonės infrastruktūrą, kuri gamina karui Ukrainoje skirtą ginkluotę. Visa tai tarpusavyje susiję, tai kompleksas veiksmų, kurie atliekami ne tik ant žemės paviršiaus, o ir kitose erdvėse. Taip pat – ir kibernetinėje.

– Žinodami Rusijos diktatūros mentalitetą ir tą būklę, kurioje ji dabar yra, mes juk galime prognozuoti, kad ji teturi vienintelę išeitį ir kelią – vis didesnę eskalaciją. Ko ji gali griebtis, jei ir toliau nesugebės pasiekti tų tikslų, kuriuos įvardijate, jei toliau sekins pirmiausia save, patirs naujų strateginių pralaimėjimų ir visa tai matys bei suvoks?

Ji nuolatos grasina atominiu ginklu. Gal gali mėginti išžudyti visą aukščiausią Ukrainos vadovybę? O gal griebsis kokių nors teroristinių išpuolių prieš NATO valstybes – Lenkiją ar Baltijos šalis?

– Viena vertus, jūs teisus, kita vertus, mes turime blaiviai mąstyti ir vertinti situaciją. Pradėkime nuo paskutinio klausimo – teroristinių aktų Europos šalių teritorijoje grėsmės. Tačiau koks buvo pozityvus Rusijos Federacijos agresijos poveikis Europai?

Pirma, visi suprato, kokį pavojų iš tiesų kelia rusiški ir prorusiški veikėjai bei organizacijos, kurios vykdo kenkėjišką veiklą. Prisiminkime, koks buvo visuotinis diplomatų išsiuntimo, įvairių draudimų ir uždarymų vajus per pirmuosius invazijos metus. Taigi, Europa suprato, kad Rusijos kenkėjiška, ardomoji veikla jos teritorijoje – ne mitas ar kažkokie pasakojimai, o tikrovė.

Kitas dalykas – energetika. Faktas yra tai, kad Europa jau atsikratė priklausomybės nuo Rusijos dujų.

Kalbant apie teroristinių išpuolių mūsų teritorijoje pavojų, reikia konstatuoti, kad maždaug nuo 2022 m. vidurio dėka mūsų specialiųjų tarnybų teroristinių išpuolių, naudojant ir konvencinę ginkluotę, mūsų teritorijoje nebuvo – žinoma, išskyrus miestų ir kaimų apšaudymą raketomis bei artilerija. Taigi, teroristinės veiklos, kaip tokios, mūsų teritorijoje, taip pat didžiuosiuose miestuose, nebuvo. Galima sakyti, kad teroristinei veiklai buvo naudojami karinės agresijos būdai.

Taip, Rusija labai aktyviai naudojo branduolinį šantažą, ypač – 2022 m., kai mes vykdėme sėkmingas kontrpuolimo operacijas. Praėjusiais metais tas šantažas buvo siejamas su mūsų partnerių karine parama mums.

Na, vargu ar V. Putinas ryšis panaudoti tarpžemynines balistines raketas ar strateginį branduolinį ginklą. Taktinį ginklą – įmanoma.

Tačiau, patikėkite, mūsų žmonėms, ypač po Kachovkos užtvankos susprogdinimo, po to, kai visiškai sunaikinti ištisi miestai (pažiūrėkit, kas liko iš Marjinkos, Bachmuto, ką jie dabar daro su Avdijivka), taktinis branduolinis smūgis kurioje nors vietoje jau nesukels kažkokio ypatingai didelio efekto.

Tarptautinei bendruomenei – taip, sukels. Suprantama. Europa gyvena ramiai ir nemato to teroro, kurį čia vykdo Rusijos Federacija.

Strateginės perspektyvos požiūriu, daugelis lygina tai su branduoliniu smūgiu Hirošimai ir Nagasakiui. Tačiau tuomet buvo visai kitos sąlygos. Be to, norėta pademonstruoti savo pranašumą, kuriant branduolinį ginklą ir kuo greičiau priversti Japoniją užbaigti karą.

Dabar nėra tokių aplinkybių. Ir V. Putinas supranta, kad branduolinio ginklo panaudojimas būtų labai pavojingas ir rizikingas jam asmeniškai. Kinija ir kitos valstybės aiškiai supranta, kad tai taip pat galėtų išprovokuoti daugelį kitų šalių įsigyti branduolinį ginklą.

– Globali Rusija strategija – sėti kiek įmanoma daugiau chaoso kiek įmanoma platesniu frontu. Pirmiausia – kištis į JAV prezidento rinkimus. Ji suvaidino kažkokią, iki šiol dar neaiškią rolę ir sukeliant karą Artimuosiuose Rytuose. Kaip jūs matote šią panoramą?

– Taip, Rusija pirmiausia stengiasi nukreipti dėmesį nuo karo, nuo tos agresijos, kurią ji vykdo. Kitas tikslas – išplėsti savo karinį buvimą daugelyje regionų. Pažvelkite, kaip Rusija aktyviai dabar veikia Afrikoje. Vadinamojo „Afrikos korpuso“ kūrimas – ne kas kita, kaip pastovaus karinio kontingento Afrikos žemyne įtvirtinimas.

Pastovus Rusijos karinis kontingentas Sirijoje pastoviai naudojamas regiono šalims šantažuoti – tarp jų ir Izraeliui.

Tačiau strateginiu požiūriu visa tai nedaro įtakos karo mūsų teritorijoje eigai. Ir visi tai supranta. Taip, visa tai atitraukia dėmesį. Bet mūsų sąjungininkų parama juk eina mums ir visi supranta, jog ji skirta sustabdyti agresiją ir pasiekti tikslus, kuriuos mes keliame.

Taigi, pakartosiu – nemažą dalį dėmesio tai išties atitraukia, tačiau nedaro strateginės įtakos karo mūsų teritorijoje eigai.

– Ar matote kokį nors rusišką pėdsaką vadinamojoje „pasienio krizėje“ JAV? Ar Rusija vaidina kokį nors aktyvų vaidmenį būtent ten, pasienyje, pavyzdžiui, padėdama nelegaliems migrantams jį kirsti?

– Nepasakyčiau. Štai kalbant apie Baltarusijos pasienio krizę ir tai, kas su nelegalais vyko ant Rusijos-Suomijos sienos – vienareikšmiškai taip.

O JAV prasidėjo aktyvi prezidento rinkimų kampanija. Ir dabar tai labiau jau jų vidaus interesai – demokratai ir respublikonai stengiasi kuo labiau sustiprinti savo pozicijas prieš rinkimus. Tad aš nesiečiau to su kažkokiu rusų vaidmeniu. Žinoma, kažkas gal ir yra, tačiau tai visai kitas atvejis, nei tie, apie kuriuos kalbėjome.

– Apibendrindamas pateikite savo požiūrį į šiuos metus, kuriuos daug kas vadiname kritiniais, net lemiamais.

– Taip, metai bus išties nelengvi. Politine prasme svarbūs bus JAV rinkimai. Taip pat, beje, rinkimai į Europos parlamentą, kurie veiks Europos politinį kraštovaizdį.

Toliau tęsis aktyvūs puolamieji kariniai veiksmai. Jie gali tęstis visoje fronto linijoje. Kova nesustoja. Tad, taip, metais bus kritiniai – ir mums, ir Rusijos Federacijai, ir tarptautinei bendruomenei. Juk kiekvienas supranta šio karo kainą.

Tačiau mes turime viltį, kad viskas bus tvarkoje. Tai paprasta. Mūsų partnerių strateginis tikslas, patvirtintas visais lygmenimis – parama mums. Ir net jei kas nors kaišioja pagalius į ratus, galų gale mes vis viena turime 50 mlrd. eurų paramos iš Europos sąjungos.

Taigi, kai kas gali sakyti, kad yra skirtumas tarp to, kas kalbama ir kas daroma, tačiau Vakarų politika Rusijos ir Ukrainos, jos nepriklausomybės kovos atžvilgiu yra aiškiai išreikšta. Viliamės, kad ji bus tęsiama.

– Tačiau daug kas sako ir baiminasi, kad Ukrainos jėgos senka greičiau, nei Rusijos, kad būtent tokia, esą, yra dinamika. Bet jūs vis dėlto įsitikinęs, kad yra atvirkščiai – Rusija sekina save greičiau?

– Vėl prisiminkime Antrąjį pasaulinį karą, Sovietų sąjungą, lendlizą. Vokietija buvo sekinama, o Sovietų sąjunga gavo galingą tarptautinę paramą.

Dabar mūsų palaikymo koalicijoje, vadinamame Ramštaino formate – 53 šalys, kurios stovi už mūsų nugaros. Bet, žinoma, reikia pakartoti, kad reikia laiko. Kai kas sako, kad laikas žaidžia Rusijos naudai. Bet ne visada. Jos jėgos taip pat senka – daugelyje sričių, apie kurias mes jau kalbėjome.