„Tikimės, kad jis sugrįš“. Rusijos belaisviai, kurių nėra

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas skelbia, kad Rusija per dvi karo savaites neteko per 12 tūkst. karių, įskaitant sužeistuosius ir dingusius be žinios.

Šis skaičius, kaip dažnai būna karinių konfliktų metu, gali būti kiek perdėtas, tačiau dar mažiau informacijos žinoma apie belaisvius rusus, nors nauji vaizdo įrašai su jais socialiniuose tinkluose pasirodo kiekvieną valandą, rašo svoboda.org.

Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Heraščenka praneša apie du tūkstančius žmonių, patekusių į nelaisvę.

Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos taryba sukūrė interneto svetainę „Okupantas“, kurioje yra pateikiama informacija apie belaisvius.

Jos sąrašuose kol kas mažiau nei 400 žmonių, tačiau į šį sąrašą įtraukiami tik tie belaisviai, kurių tapatybę pavyksta patvirtinti.

„Norėjo su drauge sutaupyti butui“

– Pavardė, vardas, tėvavardis, – šaltai klausia vyriškas balsas.

– Grigorianas Georgijus Petrovičius, – atsako jaunas vaikinas. – Dutūkstantieji gimimo metai, pareigos: taikytojas-operatorius. Tėvai gyvena Rostove prie Dono.

– Ką norite perduoti tėvams?

– Tėvai, nesijaudinkite, viskas normaliai.

Ties šiais žodžiais vaizdo įrašas, paviešintas ukrainietiškame „Telegram“ kanale „Ieškok savų“, baigiasi. Vasario pabaigoje panašūs vaizdo įrašai pradėti masiškai viešinti „Telegram“ kanaluose, sukurtuose po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą.

Juose dažniausiai užfiksuoti jaunuoliai, kurie neseniai perėjo į kontraktinę tarnybą.

Kai kurie tvirtina, kad iš viso nepasirašė jokio kontrakto. Rusijos Gynybos ministerija ir Kremliaus žiniasklaida tokius vaizdo įrašus vadina „feikais“, sukurtais demoralizuoti Rusijos armiją. „Svobodos“ radijas surado Georgijaus draugus ir pasikalbėjo su jo tėvu.

– Iš tiesų jis labai geras vaikinas, – vaizdo įrašą komentuoja jo geriausias draugas Danilas. – Mes su juo pažįstami nuo pirmos klasės, kartu išėjome į privalomąją karo tarnybą.

Po poros mėnesių jis nusprendė pasirašyti kontraktą. Mes iki paskutinio meto nežinojome, kad juos išsiųs į specialiąją operaciją, visiems buvo kalbama, kad tai bus „mokymai“.

Po to paskambino mums porą kartų kelionės metu, sakė, kad jau stovi ties Ukrainos siena, telefonus, viską paėmė, ir daugiau nebesusisiekė. O po to buvo paviešintas vaizdo įrašas, kur jis nelaisvėje.

– Kokią tarnybos patirtį turėjo Georgijus?

– Pusantrų metų. Jis buvo visiškai nepasirengęs tam, tik žolę šienaudavo ir važinėdavo į mokymus.

– Kodėl jis nusprendė pasirašyti kontraktą?

– Jis gyveno kartu su drauge ir norėjo sutaupyti butui. Jis suprato, kad reikia kažkaip užsidirbti pinigų, mokėti nuomą, todėl nusprendė pasirašyti kontraktą. Mes visi tikimės, kad jis sugrįš namo ir viskas vėl bus normaliai. Mes visi čia jo laukiame: ir draugai, ir giminaičiai, visi, kas jį pažįsta.

– Ir draugė?

– Taip! Jau sužadėtinė... neseniai jis jai pasipiršo.

Georgijaus tėvai taip pat mėgino susisiekti su sūnumi. Jo tėvas parašė užklausas į Karo prokuratūrą ir „Kareivių motinų komitetą“, norėdamas sužinoti, kas su juo nutiko ir ar bus vykdomas apsikeitimas karo belaisviais, bet iki šiol negavo atsakymo.

– Aš nieko nekomentuosiu... Aš galėsiu ką nors pasakyti tik tada, kai pamatysiu savo sūnų. Niekas mums nieko nesako. Jūs matėte vaizdo įrašą, kurį jie paviešino, vadinasi, viską žinote. Mano sūnus visada buvo ramus, geras, niekada nieko nenuskriausdavo, jautrus. Ką dar aš galiu pasakyti...

„Svobodos“ radijui pavyko rasti Georgijaus paskyrą socialiniame tinkle „Vkontakte“. Paskutinį kartą jis savo puslapyje lankėsi vasario 17 dieną, likus kelioms dienoms iki karo. Jo albume daug nuotraukų iš Rostovo, kuriose jis apsikabinęs savo merginą Valeriją, ir nėra įrašų, susijusių su karo tarnyba.

– Aš apie tai sužinojau vasario 28-osios naktį, – pasakoja Valerija. Viso pokalbio metu jos balse girdimas nuovargis, beveik neviltis. – Antrą valandą nakties man atsiuntė šitą vaizdo įrašą.

Mane iš karto ėmė krėsti drebulys. Aš žinojau, kad jis skambino savo tėvui. Iš pat pradžių labai išsigandau, kai tik jis pasakė, kad nori pasirašyti kontraktą.

– Nebuvo jokių abejonių, kad vaizdo įraše gali būti ne Georgijus?

– Ne, aš iš karto supratau, kad tai jis... kaip aš galėčiau jo nepažinti.

Dar vienas panašus vaizdo įrašas: vaikinas sėdi Ukrainos vėliavos, pakabintos ant sienos, fone. Pavardė nurodyta neteisingai – Artiomas Glavackichas vietoje Glavatskichas, Udmurtijos respublika, Balezino gyvenvietė, gimęs 1999 metais. Paieškojus internete randamas asmeninis profilis.

Jame daug žinučių, susijusių su tarnyba armijoje. Iki tol Artiomas, matyt, dirbo šaltkalviu koncerno „Gazprom“ Iževsko skyriuje. Daugelyje nuotraukų jis išdidžiai dėvi striukę su kompanijos emblema. Pamėginome susisiekti su Artiomo motina, bet į žinutę atsakymo nesulaukėme.

– Jo tėvai žino, – pakomentavo viena Artiomo pažįstama. – Aš jų kontaktų neturiu.

„Nežinau, ar motina ištvers“

Kitas vaizdo įrašas – Naumenka Dmitrijus, gimęs 2001 metais, Kamyšinas, Volgogrado sritis, 33-iasis motošaulių pulkas.

Vaizdo įraše įamžintas jaunas atlėpausis vaikinas, monotonišku balsu vardijantis savo asmeninius duomenis

. Pabaigoje jis taip pat mechaniškai ištaria: „Mama, pasiimk mane iš čia.“

Pavyko pasikalbėti su Denisu, jo broliu. Iš viso šeimoje jie trys, iš suaugusiųjų tik motina. Dmitrijus pats jauniausias iš jų.

– Jis pasakė, kad vyksta į mokymus, ir viskas. Pasirašė alternatyviai tarnybai, kad neprarastų metų, o dabar atsidūrė kare. Mes esame trys broliai, motina likusi viena.

Dabar ji ant nervinio palūžimo ribos, geria tabletes, jai leidžiami vaistai. Nežinau, ar ji ištvers visa tai, kas vyksta. Aš labai jaudinuosi dėl brolio. Tikiuosi, jis grįš namo.

Rusijos glūdumoje sunkiau nuslėpti žinią, kad dingo žmogus, nei dideliuose miestuose. Draugai ir giminaičiai tučtuojau perduoda visus gandus vieni kitiems.

Visi lanko tą pačią mokyklą, gyvena vienoje gatvėje, kartu ilsisi ir kartu kuria būsimo gyvenimo planus. Dmitrijaus Naumenkos pažįstami mėgino išsiaiškinti penkiolikos kitų karių iš jų gimtojo miesto likimą, bet kol kas nesulaukė atsakymo.

Nesunku supainioti vietines panašaus pavadinimo gyvenvietes. Kamyšiai, Kamyšinas, Kamyšių viensėdis. Atrodo, lyg būtų viena ir tas pats, tačiau iš tikrųjų – trys skirtingos vietovės nemažu atstumu viena nuo kitos. Nuotraukose iš „Google“ matyti tipinis nedidelis miestas ant upės kranto. Už jo – išdžiūvusi stepė ir juodžemio laukai. Priešais – nuolaidus šlaitas ir Volga.

Penkiaaukščiai, tuščia krantinė, senas tiltas.

Vietiniai vaikinai neturi daug galimybių normaliai užsidirbti. Už šimto kilometrų upė įteka į platų Volgos-Dono kanalą ir daro zigzagą. Toje vietoje, kur stovi milžiniška skulptūra – „Tėvynė-motina šaukia“.

„Mus paralyžiavo skambučių kiekis“

Dabar karių tėvai nežino, kur jiems kreiptis ir ar yra vilties, kad jų sūnūs grįš namo.

Tėvai bijo komentuoti vaikų dalyvavimą vadinamojoje „specialiojoje operacijoje“, baimindamiesi, kad juos panaudos „provokacijoms“ ir neatsargiai ištarti žodžiai jiems tik pakenks. Viskas, kas lieka, – tai nepaliauti rašinėti kreipimusis į prokuratūrą ir žmogaus teisių gynimo organizacijas.

„Svobodos“ radijas susisiekė su karo belaisvių reikalų komisija: jos atstovai atsisakė komentuoti situaciją. Rusijos Gynybos ministerija taip pat neatsakė į užklausą.

– Mums skambina kiekvieną minutę, – kalba „Kareivių motinų komiteto“ teisininkas Aleksandras Latyninas. – Vakar mes apdorojome daugiau nei du tūkstančius užklausų.

Svarbiausias klausimas, kuris domina visus tėvus: ar gyvas jų sūnus? Ir jeigu taip, tai kur jis yra – Ukrainos teritorijoje ar ties Rusijos Federacijos siena.

Mes rekomenduojame visiems giminaičiams, kurie tiksliai žino, kad jų sūnus nelaisvėje, iš karto susisiekti su Karo prokuratūra ir Federaline saugumo tarnyba. Gynybos ministerija įrengė karštąją liniją visoms motinoms, kurios nori sužinoti, kur yra jų sūnūs.

Mus paralyžiavo skambučių kiekis. Be giminaičių, į mus kreipiasi kareivių draugai ir merginos. Auga melagingos informacijos, kuria norima padaryti spaudimą Rusijos piliečiams, kiekis.

Pateiksiu pavyzdį: kažkam iš ukrainietiško numerio skambina žmogus ir pradeda diktuoti savo duomenis. O po to pasako, kad jis yra nelaisvėje. Arba kad jie pateko į apsuptį.

Nereikia pasiduoti tokioms provokacijoms! Aš įsitikinęs, kad mūsų tėvynė nemes nė vieno gyvo kareivio belaisvio. Visi jie bus sugrąžinti namo.

Kovo 2 dieną Sumų srityje įvyko pirmasis nuo karo pradžios apsikeitimas karo belaisviais tarp Rusijos ir Ukrainos. Rusijos Afganistano karo veteranų sąjungos vadovo ir senatoriaus Franco Klincevičiaus nuomone, „situacija su karo belaisviais, viena vertus, sudėtinga, o kita vertus – absoliučiai aiški“.

– Rikiuotės karininkui tiesiog taip paimti ir apsikeisti yra labai sunku ir ne tas galvoje. Nepaisant to, turime neseną atvejį, kai dviejų pulkų vadai susitarė tarpusavyje ir apsikeitė.

Mes pasiėmėme vieną belaisvį ir jiems atidavėme šešis. Bet kai belaisvių dešimtys ar šimtai, tai čia truputėlį kitokia situacija.

Man atrodo, kad jeigu taip juos grąžinti, tai rytoj jiems vėl duos ginklą ir priverst krauju išpirkti tai, kad jie pasidavė, – kalba F.Klincevičius apie belaisvius ukrainiečius karius.

F.Klincevičius sako, kad artimieji, sužinoję, jog jų sūnūs papuolė į nelaisvę, „verkia iš džiaugsmo, nes žino, kad jie liks gyvi – juos vėliau paleis ir nesulaužys likimo, sveikatos ir sąnarių.

Organizacijos „Rusijos karininkai“ prezidiumo pirmininkas Sergejus Lipovojus kalba, kad karo belaisvių artimiesiems reikia „apsišarvuoti kantrybe“.

– Egzistuoja tarptautinės taisyklės, pagal kurias karinių konfliktų metu vyksta apsikeitimas belaisviais (1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija. – red.).

Dėl apsikeitimo belaisviais tariamasi per derybas. Tai gali vykti bet kuriuo metu. Karo belaisvių artimiesiems reikia apsišarvuoti kantrybe ir laukti.

Jie gali bandyti susisiekti su patekusiais į nelaisvę, tai jų teisė, bet, deja, jeigu toks faktas įvyko, tai pirmiausia reikia veikti oficialiais kanalais.

Šioje srityje veikia labai daug sukčių, kurie siūlo savo „paslaugas“ už pasakiškus pinigus. Jie tuos pinigus paima, o paslaugos nesuteikia.

„Sušaudymo atvejų neužfiksuota“

Didžioji dalis vaizdo įrašų paviešinta interneto svetainėje „Ieškok savų“, kuri buvo užblokuota Rusijos teritorijoje. Tačiau visi jie yra ir socialiniame tinkle „Telegram“.

Vienas iš projekto koordinatorių ir Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas Viktoras Andrusivas sako, kad su rusų belaisviais elgiamasi gerai, bet ekscesų galimybės visiškai atmesti negalima, nes karius kartais sulaiko paprasti Ukrainos kaimų gyventojai.

– Noriu iš karto paaiškinti, kad jūsų kariuomenė eina iš visų pusių. Todėl sunku netgi nustatyti, iš kokio regiono jie patenka į nelaisvę.

Tiesiog dabar viename kaime mes sulaikėme du žmones, kurie slėpėsi šulinyje, bet mes net negalime iki jų prieiti, nes toje vietoje nesiliauja mūšiai. 80 procentų tų, kurie patenka į nelaisvę, – tai paprasti vaikinai iš gatvės, dvidešimt vieneri, dvidešimt dveji metai.

Tik vakar pagaliau ėmėme sutikti labiau suaugusių karių.

– Rusijoje daugeliui belaisvių giminaičių sakoma, kad šie vaizdo įrašai su jų artimaisiais – tai klastotės. Jūs galite garantuoti, kad jūsų viešinami vaizdo įrašai – tikri?

– Klastotės – tai retenybė. Mes patys jas aptinkame ir panaikiname.

– Kaip elgiamasi su belaisviais?

– Mes stengiamės laikytis visų tarptautinių konvencijų. Didelė problema, kad mes nekontroliuojame situacijos. Daugelis iš tų, kurie dabar kariauja, – tai teritorinės gynybos padaliniai. Tai ne profesionali kariuomenė, tai paprasti žmonės, kurie paėmė ginklą ir gina savo namus, mes neturime galimybės kontroliuoti jų veiksmų.

– Yra vaizdo įrašų, kuriuose kareivius mėginama priversti šaukti „Slava Ukraini“.

– Tai vyksta dažnai, bet vėlgi, tai emocinė reakcija. Nė vieno sušaudymo atvejo nėra užfiksuota. Mes stengiamės užtikrinti absoliučiai normalų elgesį su visais karo belaisviais. Mes suprantame, kad yra ir mūsų karių, patekusių į nelaisvę, todėl mes planuojame vėliau jais apsikeisti.

– Tarp Rusijos ir Ukrainos tęsiasi derybos. Jos padės apsikeitimui belaisviais?

– Aš manau, kad jos niekur neatves. Šiomis minutėmis jūsų kariai ir toliau šturmuoja gyvenvietes, o mes ir toliau ginamės.

Kovo 4-ąją Rusijos žmogaus teisių įgaliotinė Tatjana Moskalkova oficialiai kreipėsi į Raudonąjį Kryžių, prašydama padėti apsikeisti karo belaisviais tarp Rusijos ir Ukrainos.

Ji paprašė organizacijos patikrinti jų sveikatą, o taip pat, ar laikomasi tarptautinių taisyklių. Pasak T.Moskalkovos, to jos paprašė Rusijos kareivių artimieji.