Prancūzijoje svarstoma reforma didinti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų kelia pavojų Macrono autoritetui

Dažnai kartodamas savo įsitikinimą, kad prancūzams „reikia daugiau dirbti“, E. Macronas nuo pat atėjimo į valdžią 2017 metais atkakliai tvirtino, kad pensijų sistema turi būti racionalizuota.

Tačiau atšaukęs savo pirmąjį bandymą 2020 metais dėl protestų ir COVID-19 pandemijos, 45 metų centristas praėjusių metų balandį šį klausimą iškėlė kaip pagrindą savo sėkmingai kampanijai dėl antrosios kadencijos.

Be to, kad bus supaprastinta sistema ir panaikintos privilegijos, kuriomis naudojasi kai kurių ekonomikos sektorių darbuotojai, reforma bus siekiama padidinti pensinį amžių nuo dabartinių 62 metų iki greičiausiai 64.

„Apskritai visuomenė nepritaria reformos idėjai, nors kai kurie supranta, kad jei gyvensime ilgiau, gali tekti ilgiau dirbti“, – AFP sakė Paryžiaus „Sciences Po“ universiteto politikos ekspertas Bruno Cautresas.

Visos Prancūzijos profsąjungos ir dauguma šalies opozicinių politinių partijų ruošiasi kovai, nes mano, kad ši kova padės apsaugoti šalies socialinę sistemą ir susilpninti E. Macrono pozicijas.

Buvęs investicijų bankininkas birželio mėnesį vykusiuose parlamento rinkimuose patytrė nesėkmę ir neteko daugumos.

Pensijų reformą jis padarė vienu iš pagrindinių savo planų, susijusių su vidaus reformomis antrosios kadencijos metu.

„Jei Emmanuelis Macronas nori, kad tai būtų reformų motina... mums tai bus mūšių motina“, – savaitgalį perspėjo radikalių kairiųjų profsąjungos FO vadovas Fredericas Souillot.

Atrodo, kad bus neišvengta gatvių protestų ir streikų, nes paskutinis E. Macrono bandymas baigėsi ilgiausiu per tris dešimtmečius viešojo transporto sustojimu Paryžiuje.

„Geltonosios liemenės 2.0“?

Nemažą susirūpinimą vyriausybei kelia spontaniškų protestų, panašių į tuos, kurie vyko 2018 metais, pavojus. Tuomet žmonės, dėvintys fluorescencines geltonas saugos liemenes, pradėjo blokuoti kelius ir sukėlė vadinamąjį „geltonųjų liemenių“ maištą.

Toks dažnai smurtinis nepaklusnumo demonstravimas kelia baimę vyriausybei, todėl E. Macronas pažadėjo švelnesnį, ne tokį autoritarinį valdymo stilių.

„Nematau, kad įvyktų dar viena „geltonųjų liemenių“ krizė“, – AFP sakė B. Cautresas, nors, pasak jo, šalyje vyrauja „pesimizmo, fatalizmo ir pykčio“ nuotaikos ir jausmas, kad „gyvename nuolatinėje krizėje“.

Kai kurie vyriausybės nariai tikisi, kad šalis sutiks su pokyčiais, kurie daugeliui nepatinka, bet laikomi neišvengiamais, ypač atsižvelgiant į tai, kad dauguma Prancūzijos kaimynių padidino pensinį amžių iki 65 metų ar daugiau.

Vis dėlto vyriausybė sušvelnino kai kuriuos savo pasiūlymus – tikėtina, kad pensinis amžius bus 64, o ne 65 metai, kaip siūlė E. Macronas. Taip pat bus siūloma padidinti minimalią pensiją iki 1 200 eurų per mėnesį ir numatyti didesnes išmokas žmonėms, kurie dirbo su pertraukomis, pavyzdžiui, tėvams, padariusiems karjeros pertrauką, kad galėtų prižiūrėti vaikus.

„Turtingųjų prezidentas“

Kritikai mano, kad pokyčiai yra retrogradiški ir nereikalingi, nors oficialios prognozės rodo, kad artimiausiais dešimtmečiais dėl palaipsniui senėjančios visuomenės sistema taps labai deficitinė.

„Ar 2023 metais Emmanuelis Macronas atsiliks nuo laikmečio ir suspindės kaip turtingųjų prezidentas?“ – sekmadienį laikraštyje „Le Monde“ klausė kairiųjų pažiūrų prancūzų ekonomistas profesorius Thomasas Piketty.

Jis teigė, kad reforma gali sutaupyti valstybei iki 20 mlrd. eurų per metus, tačiau „problema ta, kad šie 20 milijardų bus sutaupyti skurdžiausiųjų sąskaita“, nes vers juos ilgiau dirbti.

E. Macrono vyriausybei teks ne tik atlaikyti streikus ir protestus, bet ir prasiskinti kelią per audringą parlamentą, kuriame valdančioji partija ir jos sąjungininkai sudaro mažumą.