Paradas Brastoje: kai vokiečiai ir sovietai žygiavo kartu

Rugsėjo 17 dieną, kai karo baigtis buvo aiški, o vokiečiai jau ėmė Varšuvą, rytinę Lenkijos sieną peržengė Raudonoji armija.

Oficiali šio žygio versija – savo sienų apsauga ir draugiškų baltarusių ir ukrainiečių tautų išvadavimas iš lenkų priespaudos.

Tą pačią dieną Lenkijos-Sovietų Sąjungos pasienyje išdėstytas negausias lenkų kariuomenės grupes pasiekė vyriausiojo šalies kariuomenės vado Edwardo Rydz-Smyglo įsakymas trauktis ir nesipriešinti, išskyrus tuos atvejus, jeigu būtų bandoma dalinius prievarta nuginkluoti (dėl sutrikusių ryšių ir suirutės įsakymas buvo vykdomas tik iš dalies).

Tuo tarpu Lenkijos teritorijoje tai vienur, tai kitur įvykdavo vermachto ir Raudonosios armijos dalinių – judėjusių Lenkijos teritorija iš priešingų pusių – susitikimų.

1939 metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo ir Sovietų Sąjungos užsienių reikalų ministro pasirašytoje Nepuolimo sutartyje, tiksliau slaptame jos protokole, kuriame Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalino įtakos sferomis Vidurio Rytų Europoje ir Baltijos šalyse, antrajame punkte nurodoma, jog „jei teritorinis ir politinis pertvarkymas įvyktų Lenkijos valstybei priklausančiose srityse, Vokietijos ir SSRS interesų sferų siena eis maždaug (išsk. – reng.) Narevo, Vyslos ir Sano upėmis“.

Šį „maždaug“ turėjo derinti abi pusės. Vyraujant draugiškai atmosferai, iškilę keblumai buvo nesunkiai išsprendžiami.

Bene labiausiai žinomas tų dienų įvykis buvo rugsėjo 22 dieną įvykęs vermachto ir Raudonosios armijos dalinių susitikimas ir paradas Brastoje (lenk. Brześć nad Bugiem).

Šiuo paradu iškilmingai pažymėtas vokiečių atsitraukimas už numatytos demarkacijos linijos ir miesto perleidimas sovietams.

Beje, Brasta vokiečiams atitieko nelengvai. Negausi tvirtovės įgula, vadovaujama gen. Konstanto Plisowskio, priešinosi tris paras, nuo rugsėjo 14 iki 17 d., atremdama septynias vokiečių pėstininkų palaikomų artilerijos atakas.

Plisowskis ir jo vyrai galėjo laikytis ir toliau, jei ne rugsėjo 17 dienos žinia – į Lenkiją iš rytų žengia sovietai.

Tą pačią dieną, norėdamas išsaugoti žmones, jis įsakė savo batalionams trauktis pietų kryptimi.

Kai kurie Rusijos istorikai šiandien ginčija esą tai buvęs ne paradas, o tik vokiečių kariuomenės išlydėjimas.

Paradavo vokiečiai, o ne sovietai. Panašiai savo atsiminimuose yra rašęs ir 29 tankų brigados vadas gen. Semionas Kryvošeinas.

Kad ir kaip būtų, paradui jis delegavo kelis Raudonosios armijos batalionus ir karinį orkestrą, sugrojusį abiejų šalių valstybinius himnus, o vokiečiai pražygiavo po greitai suimprovizuota „triumfo arka“, papuošta svastikomis ir raudonomis žvaigždėmis.

Ką galėjo reikšti šis paradas sovietams?

Veikiausiai dviejų galingų valstybių, pasidalinusių trečią, silpną ir nekenčiamą Lenkiją, draugystę.

Vokiečiams tai veikiau buvo „pergalės paradas“. Pergalės prieš Lenkiją ir nujaučiamos prieš Sovietų Sąjunga.

Draugiškai sovietų karininkų vedžiojami po apgriautą Brastos tvirtovę, vokiečiai nepraleido progos ją kaip reikiant išžvalgyti.

Iš dalies todėl, 1941 metų vasarą, operacijos „Barbarosa“ pradžioje, jie galėjo veikti taip užtikrintai.

Guderianas ir Kryvošeinas, priimantys Vokietijos karinių pajėgų paradą, nacių ir sovietų atstovai, derinantys būsimo renginio detales, taip pat nacių karininkai, draugiškai kalbinantys Raudonosios armijos tankistus, šios ir kitos nuotraukos, nekalbant apie pačią Ribbentropo-Molotovo sutartį, šiandien yra tapusios dviejų totalitarinių valstybių, dėl kurių agresyvios ir nusikaltėliškos politikos XX amžiuje žuvo dešimtys milijonų žmonių, bendrininkavimo simboliu.