Mokslininkai išsiaiškino, kokio amžiaus dažniausiai žūsta imperijos

Gerai žinoma, kad žmonėms senstant jų sveikata blogėja ir galiausiai gali baigtis mirtimi.

Tarptautinė mokslininkų grupė iš Vageningeno (Nyderlandai), Kembridžo, Ekseterio (Jungtinė Karalystė) ir Vašingtono (JAV) universitetų priėjo prie išvados, kad kažkas panašaus gali nutikti ne tik atskiriems asmenims, bet ir ištisoms visuomenėms, rašo leidinys PNAS.

Taigi mokslininkai nustatė "pavojingą" valstybių amžių, kai jos rizikuoja išnykti iš pasaulio žemėlapio.

Kodėl atsiranda, o paskui staiga žūsta daugybė galingų imperijų?

Ar yra koks nors dėsningumas imperijų ar atskirų visuomenių naikinimo procese ir kada valstybės tampa ypač pažeidžiamos žlugimo?

Mokslininkai mano, kad priežasčių yra daug - nuo sausrų ir žemės drebėjimų iki ilgų karų, tačiau ne visos jos tenkina istorikus.

Kartais atrodo, kad nėra jokios objektyvios valstybės žlugimo priežasties.

"Dažnai daugiausia dėmesio skiriame išoriniams veiksniams, tokiems kaip sausra ir kitos gamtos ar žmogaus sukeltos nelaimės.

Jie gali turėti įtakos visuomenių ir valstybių žlugimui, tačiau dažnai jie tiesiog veikia kaip dirgikliai, veikiantys tik atsižvelgiant į vidinę valstybės dinamiką", - sakė Vašingtono valstijos universiteto profesorius , - sakė Vašingtono valstijos universiteto profesorius Timas Kohleris, vienas iš tyrimo autorių.

Mokslininkai analizavo 324 senovės valstybių penkių tūkstantmečių istoriją.

Paprastai šis metodas taikomas tiriant žmonių mirties riziką, tačiau, pasak mokslininkų, niekas nebandė nagrinėti visuomenės mirties tikimybės.

Nustatyta, kad, analogiškai kaip ir žmonių organizmuose, valstybių mirties rizika smarkiai padidėja per pirmuosius du šimtmečius po jų susikūrimo, o vėliau susilygina, todėl kai kurios visuomenės gyvuoja daug ilgiau nei kitos.

Šis dėsningumas būdingas visam pasauliui - nuo moderniosios Europos visuomenių iki ankstyvųjų Šiaurės ir Pietų Amerikos civilizacijų, taip pat Kinijos dinastijų.

Pavyzdžiui, senovės Kinijos dinastijos per pastaruosius du tūkstantmečius gyvavo apie 300 metų.

Nors šiuolaikinės visuomenės labai skiriasi nuo senųjų, mokslininkai teigia, kad nėra pagrindo manyti, jog jos yra apsaugotos nuo mechanizmų, kurie per amžius lėmė valstybių augimą ir nuosmukį.

Juk tie patys procesai, kurie destabilizavo senovės visuomenes, pavyzdžiui, socialinis neteisingumas, nepriteklius ir ekstremalūs klimato iššūkiai, ir moderniaisiais laikais gali sukelti nepasitenkinimą ir paskatinti smurtą.