Masyvus kosminės uolienos smūgis galėjo sukurti Mėnulį daug greičiau, nei manyta anksčiau

Manoma, kad Mėnulis susidarė maždaug prieš 4,5 mlrd. metų, kai į Žemę iš kosmoso atsitrenkė maždaug Marso dydžio objektas, kurį mokslininkai pavadino Teja.

Anksčiau buvo iškelta teorija, kad šis smūgis išmetė nuolaužų lauką, iš kurio pamažu susiformavo Mėnulis.

To pasekmė galėjo būti ta, kad Mėnulis daugiausia susidarė iš Tejos, o ne iš medžiagos, gautos iš Žemės.

Šiai idėjai buvo mestas iššūkis, kai buvo atrasta, kad Mėnulio uolienų sudėtis, atrodo, labai panaši į Žemės mantijos sudėtį.

Nauji tyrimai rodo, kad milžiniškas smūgis galėjo greitai iškelti Mėnulį į orbitą aplink Žemę, o ne sukurti nuolaužų diską, iš kurio Mėnulis palaipsniui susiformavo laikui bėgant.

Durhamo universiteto Kompiuterinės kosmologijos instituto sukurtas itin detalus kompiuterinis modeliavimas atskleidė šią alternatyvią Žemės palydovo Mėnulio kilmės istoriją.

Šis naujas, taikliai pavadintas "tiesioginio palydovo scenarijumi", reikštų, kad protomėnulis formavimosi metu buvo mažiau išsilydęs, ir leistų manyti, kad didžioji Mėnulio dalis susiformavo iš karto po milžiniško smūgio į Žemę.

Ši greitesnio formavimosi teorija taip pat leistų manyti, kad Mėnulio vidinė sudėtis buvo kitokia, o tai galėtų paaiškinti kai kurias įdomias į Žemę panašias savybes, pastebėtas Mėnulio mėginiuose.

"Šis susidarymo kelias gali padėti paaiškinti "Apollo" astronautų grąžintų Mėnulio uolienų ir Žemės mantijos izotopinės sudėties panašumą", - pranešime teigė tyrimo bendraautorius, Durhamo universiteto fizikas Vincentas Eke (atveriama naujame skirtuke).

"Taip pat gali būti pastebimos pasekmės Mėnulio plutos storiui, o tai leistų tiksliau nustatyti įvykusio susidūrimo tipą."

Nauja teorija teigia, kad didžioji Mėnulio dalis susiformavo iškart po milžiniško susidūrimo su Žeme.

Komanda, atlikdama modeliavimą, atsižvelgė į šimtus skirtingų susidūrimo scenarijų, pagal kuriuos buvo keičiamas Tėjos susidūrimo kampas ir greitis, be to, keitėsi abiejų susidūrusių kūnų masės ir sukiniai.

Ji taip pat parodė, kad toks didelis natūralus palydovas kaip vis dar besiformuojantis Mėnulis galėtų išlikti artimoje orbitoje aplink Žemę.

Anksčiau manyta, kad greitai besiformuojantį didelį kūną netoli Žemės suplėšytų potvynio jėgos, atsirandančios dėl mūsų planetos gravitacinio poveikio, todėl Mėnuliui buvo palankus lėtas kūrimosi procesas.

Šie nauji modeliavimai rodo, kad toks kūnas galėtų ne tik išlikti gyvas po potvynių ir atoslūgių jėgų, bet ir iš tikrųjų galėtų būti išstumtas į aukštesnę orbitą, taip apsaugant jį nuo grėsmės, kad ateityje tokios jėgos jį sunaikins.