Su jomis gali susipažinti ir Alfa.lt skaitytojai.
Strateginės aplinkybės
Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos komentarai apie okupuotą Krymą sukėlė nemažą diskusijų audrą tiek Lenkijoje, tiek ir Ukrainoje.
Interviu „YouTube“ kanalui „Zero“ A. Duda sakė: „Nežinau, ar (Ukraina) atgaus Krymą. Krymo pusiasalis yra ypatinga vieta... taip pat ir dėl istorinių priežasčių. Nes iš tikrųjų, jei pažvelgsime istoriškai, didžiąją laiko dalį jis buvo Rusijos rankose“.
Lenkijos prezidentas pridūrė tikįs, kad Kijevas gali susigrąžinti Ukrainos Donecko ir Luhansko regionus, kuriuos Rusijos fiureris Putinas jau paskelbė aneksuotais, nors Maskva jų visiškai nekontroliuoja.
A. Dudos mintys paskatino Ukrainos ambasadorių Lenkijoje Vasilijų Zvarychą platformoje X parašyti, kad „Krymas yra Ukraina: jis yra ir liks toks.
Krymo išlaisvinimas yra bendra mūsų ir laisvojo pasaulio užduotis“, – rašė V. Zvarychas. „Nėra abejonių, kad mes ją pasieksime“.
Lenkijos Pilietinės koalicijos (KO) seimūnas Romanas Giertychas prezidento Dudos komentarą pavadino „kvailu pareiškimu“ ir pridūrė, kad „mūsų šalyje yra miestų, kurie savo istorijoje trumpiau priklausė Lenkijai nei kitai šaliai“.
Matyt, R. Giertychas turėjo galvoje Seinus, Augustavą ir kitus ilgus šimtmečius Lietuvai priklausiusius miestus bei gyvenvietes.
A. Duda anksčiau yra sakęs, kad visa Ukraina, įskaitant Krymą, turi būti išlaisvinta, o rugpjūtį pridūrė, kad tai, ar Kijevas gali išlaikyti pusiasalį, yra svarbiausia siekiant išsaugoti pasaulio tvarką.
Tačiau padėtis pasikeitė. Tiesą pasakius, mums regisi, kad A. Dudos žodžiai, nuėmus norimybių akinius ir politiškai teisingo kalbėjimo mūsuose ir likusiuose Vakaruose nerašytas taisykles, turi daug karčios tiesos. Ir ne, mes nekalbame apie tai, kad Krymas istoriškai priklauso Rusijai, ir dėl to turi likti jai. Tai būtų visiškas absurdas.
Mes kalbame apie Krymo okupacijos padarinius. Tuoj bus dešimt metų, kai pusiasalis yra okupuotas, į jį suvežti driskiai iš Rusijos gilumų.
Keliasdešimt ar keli šimtai tūkstančių Ukrainos piliečių, likusių Kryme po okupacijos, prievarta ar savo noru pasikeitė pasus ir tapo teroristinės valstybės piliečiais. Auga jaunoji karta, kurios smegenys yra visiškai praplautos, kaip, beje, ir jų tėvų.
Karti tiesa ta, kad žmonės pavargo nuo karo ir nori ramybės. Nori pastovumo, nori pagrindo po kojomis. Visiškai niekas neginčija, kad Krymas yra Ukrainos dalis. Klausimas yra, kaip jis galėtų būti išlaisvintas ir susigrąžintas.
Krymo deokupacija jėga, negriaunant miestų, nesukeliant civiliams žalos yra, patys suprantate, vargiai įmanoma. Pusiasalio, kaip ir salos atblokavimas yra velniškai sudėtinga karinė operacija, kuriai reikia darniai koordinuotai veikiančių jūrų, sausumos ir oro pajėgų, ko Ukraina šiai dienai neturi.
Dar svarbiau – informacinės operacijos, kuriomis būtų išlaikoma vietinių gyventojų valia priešintis ir noras išsilaisvinti.
Per dešimtį metų Kremlius aktyviai vykdė psichologines ir saugumo operacijas, informaciniu būdu palauždamas gyventojų valią ir norą matyti save Ukrainos dalimi, o fiziniu būdu – naikindamas nepaklusniuosius, išveždamas vaikus į driskyną perauklėjimui.
Įsivaizduokite, kad dabar, šiandien, būtų suteikta teisė okupuoto Krymo gyventojams visiškai laisvu balsavimu pasirinkti, ar jie nori grįžti ir tapti Ukrainos dalimi, ar likti Rusijoje. Kaip manote, net jei balsavimas iš tiesų būtų visiškai laisvas, kaip jis pasibaigtų?
Taigi, Krymo klausimas yra nepaprastai sudėtingas. Kijevas turi dirbti, planuoti, skirti didžiulius resursus, jei problemą mato objektyviai ir iš tiesų nori ją spręsti ne vien tik jėga.
Matyt, tą ir norėjo pasakyti Lenkijos prezidentas, įspėdamas ir Vakarus, ir Kijevą, kad reikia galvoti apie įvairiaplanį priėjimą prie Krymo išlaisvinimo.
O gavosi jam kažkaip nei šiaip, nei taip. Kai esi prezidentas, premjeras – turi labai gerai apmąstyti savo žodžius ir tik tada kalbėti.
Deja, pastarųjų dešimtmečių Vakarų politika pasižymi tuo, kad joje susidaręs tikrų lyderių vakuumas. Vietoje jų reiškiasi minios ant pjedestalo užkelti gražiai atrodantys vyrai ir moterys – polit-technologų sukurti įvaizdžiai. Jiems, o ne gyviems žmonėms, eilinis rinkėjas atiduoda savo balsą.
Įvaizdis nėra lyderis, kaip kad meniu restorane nėra patiekalas.
Reikšmingi postūmiai
Kad Ukraina nugalėtų Rusiją, reikia daryti tai, kas įmanoma ir neįmanoma, – vakar pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Jis sakė, kad Kijevas kartu su partneriais dirba dėl antirusiškų sankcijų ir Rusijos turto užsienyje konfiskavimo.
„Karą Ukrainos fronte pradėjo Rusija, tačiau jos taikinys yra ne tik mūsų valstybė ir nepriklausomybė.
Ir todėl svarbu išlaikyti maksimalią laisvojo pasaulio konsolidaciją ir padaryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad Ukraina galėtų prišaukti pralaimėjimus Rusijai. Maskva nieko kito nesupranta“, – pabrėžė prezidentas.
Du Ukrainos bepiločiai lėktuvai šeštadienį smogė didžiausiai naftos perdirbimo gamyklai pietų Rusijoje, „Reuters“ sakė šaltinis Kijeve.
Vietos valdžios institucijos Rusijoje anksčiau pranešė, kad Volgogrado naftos perdirbimo gamykloje po dronų atakos buvo užgesintas gaisras.
Naftos gamintoja „Lukoil“, kuriai priklauso naftos perdirbimo gamykla, vėliau pranešė, kad esą gamykla dirba įprastu režimu.
Kijevo šaltinis teigė, kad saugumo tarnybos (SBU) operacija smogė pirminiam perdirbimo įrenginiui, be kurio naftos perdirbimo gamykla gali prarasti didelius gamybos pajėgumus.
Sveikinimai ir pagarba.
Fronto linijoje rytuose vakar itin žiaurūs ir intensyvūs mūšiai vyko prie Kleščivkos ir Bogdanivkos, taip pat Ivanivskės kryptimi.
Iš viso driskiai per parą prarado virš 800 taip vadinamų karių, o Bachmuto kryptimi ukrainiečių pajėgos ne tik atrėmė visas ginkluotų valkatų iš driskyno atakas, bet ir atsikovojo anksčiau prarastas pozicijas.
Šaltinių ant žemės teigimu, atkovotas ruožas apima kelis šimtus metrų, iki kilometro į rytus.
Ties Avdijivka orda surengė 27 atakas, tačiau ukrainiečių gynėjai visas jas atrėmė ir toliau gina priskirtus ruožus, neleisdami driskiams apsupti miesto griuvėsių.
Trumpai
Šeštadienio popietę prie Vokietijos nacionalinio parlamento protestuoti prieš kraštutinius dešiniuosius susirinko ne mažiau kaip 150 000 žmonių – tai paskutinė iš virtinės didelių savaitgalio demonstracijų visoje Vokietijoje.
Demonstracijos už demokratiją prasidėjo prieš tris savaites po to, kai tiriamosios žurnalistikos grupė „Correctiv“ paskelbė straipsnį, kuriame teigiama, kad dešinieji ekstremistai neseniai buvo susitikę aptarti milijonų imigrantų, tarp jų ir turinčių Vokietijos pilietybę, deportavimo. Susitikime dalyvavo kai kurie kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) nariai.
Pranešama, kad maždaug dvi dešimtys žmonių, daugiausia žurnalistų, buvo trumpam sulaikyti per protestą Maskvos centre, kai į karą Ukrainoje mobilizuotų rusų žmonos ir kiti giminaičiai reikalavo juos grąžinti namo.
Mobilizuotųjų artimieji šeštadienį susirinko padėti gėlių prie Nežinomojo kareivio kapo, esančio prie pat Kremliaus sienų. Jie minėjo 500 dienų nuo tada, kai Rusijos vladyka Putinas 2022 m. rugsėjį įsakė pradėti „dalinę mobilizaciją“ ir iki 300 000 rezervistų pasiuntė mirti į karą prieš Ukrainą.
Šeštadienį JAV ir JK naikintuvais bei karo laivais smogė 36 husių taikiniams 13-oje skirtingų Jemeno vietų.
„Šiandienos smūgis buvo konkrečiai nukreiptas į objektus, susijusius su giliai užkastomis husių ginklų saugyklomis, raketų sistemomis ir paleidimo įrenginiais, priešlėktuvinės gynybos sistemomis ir radarais“, – pranešė JAV Gynybos departamentas.
Tuo metu Izraelio kariuomenė įspėjo kaimyninio Libano „Hezbollah“ teroristus, kad ji yra „pasirengusi nedelsiant pulti“, jei bus išprovokuota, taip pat pripažino, kad Sirijoje prieš šią grupuotę buvo surengta dešimtys oro antskrydžių.
„Mes nesirenkame karo kaip savo pirmojo prioriteto, bet tikrai esame pasirengę“, – sakė kariuomenės atstovas spaudai Danielis Hagari ir pridūrė: Mes ir toliau veiksime visur, kur tik yra „Hezbollah“, mes ir toliau veiksime visur, kur to reikės Artimuosiuose Rytuose. Tai, kas galioja Libanui, galioja ir Sirijai, galioja ir kitoms tolimesnėms vietovėms.“
Atrodo, kad padėtis Artimuosiuose Rytuose vis labiau kaista. Visoms pusėms kalbant apie tai, kad niekas nenori karo, paradoksalu, bet kariniai veiksmai intensyvėja. Tikimės, kad pasaulio galioms pakaks šalto racionalaus proto neįstumti savęs į poziciją, iš kurios nebus galimybės atsitraukti.
Lietuvoje
Soctinkluose, viešajame transporte ir Katedros aikštėje ant „stebuklo“ aptarinėjamas nevykėlio propagandisto V. Solovjovo pareiškimas per Rusijos valstybinę televiziją, kurios laidoje buvo „nagrinėjama“ Maskvos smūgio Berlynui perspektyva.
„Mes galime sunaikinti Berlyną iš Kaliningrado“, – laidoje sakė FSB ruporas Solovjovas.
Mus labiau stebina ne tai, kad mūsų piliečiai viešai ir uždarai aptarinėja šias nesąmones, kurios skirtos net ne įbauginti Vakarų visuomenes, o palaikyti „apsiaustos tvirtovės“ – Vakarų puolamos Rusijos – įvaizdį nuzombintų nukvakėlių Maskvos ir Leningrado gretose.
Mus stebina tai, kad mūsų piliečiai dėl visiškai nesuprantamų priežasčių žiūri teroristinės valstybės kanalus ir gromuluoja propagandinį Kremliaus šūdą kaip skaniausią saldainį.
Galbūt, apnuodyti šiuo informaciniu mėšlu ir nebesuvokdami, ką šneka, jie puola ginti neva iškilių rusų kultūros veikėjų, rašytojų, kompozitorių, draskosi ir plėšosi drabužius dėl jų, argumentuodami rusiško pasaulio dvasingumu, iškilumu ir išskirtinumu.
Girdami ir gindami tokius „korifėjus“ kaip Puškiną, Lermontovą, net Dostojevskį ar Bulgakovą, jie iš esmės gina rusišką imperializmą, tikrąjį šovinizmą, šlovina baletą ant tankų ir durtuvais nešamą „gilų rusiškumą“, pasireiškiantį vaikų ir kūdikių Ukrainoje žaginimu, ligoninių bombardavimu ir karo belaisvių kankinimu ir žudymu.
Mus tai tikrai stebina ir liūdina.
Tikrai labai gaila ir apmaudu, kad Lietuvoje gyvena pakankamai dvasios driskių, kurie putojasi gindami Jeseniną, bet nieko negali išlementi apie Česlovą Milošą, Stasį Šalkauskį ar Algį Mickų.
Rašyti komentarą