Archeologai aptiko seniausios maro epidemijos Skandinavijoje įrodymų

Tačiau "Reuters" rašo, kad naujas tyrimas, atliktas remiantis DNR, išgauta iš žmonių kaulų ir dantų, paimtų iš senovinių palaidojimų Skandinavijoje - septynių iš Falbigdeno vietovės Švedijoje, vieno iš Švedijos pakrantės regiono netoli Geteborgo ir vieno iš Danijos - rodo, kad neolito nuosmukį galėjo sukelti ligos, ypač maras.

Žmonių palaikų rasta megalitiniuose kapuose, pastatytuose iš milžiniškų akmenų ir vadinamuose praėjimo kapais.

"Ištirti 108 žmonių - 62 vyrų, 45 moterų ir vieno nenustatyto asmens - palaikai.

Aštuoniolika iš jų - 17 proc. mirties metu buvo užsikrėtę maru.

Tyrėjams pavyko sudaryti 38 Falbigdeno gyventojų šešių kartų genealoginį medį, apimantį maždaug 120 metų.

Dvylika iš jų - 32 proc. - buvo užsikrėtę maru.

Genominių tyrimų rezultatai parodė, kad jų bendruomenė patyrė tris skirtingas ankstyvosios maro formos bangas", - rašo "Reuters".

Tyrėjai rekonstravo visus skirtingų marą sukeliančios bakterijos Yersinia pestis štamų, atsakingų už šias bangas, genomus.

Jie nustatė, kad paskutinioji iš jų galėjo būti pavojingesnė už kitas, ir nustatė požymių, rodančių, kad liga galėjo plisti nuo žmogaus žmogui ir sukelti epidemiją.

"Sužinojome, kad neolitinis maras yra visų vėlesnių maro formų protėvis", - sako Kopenhagos universiteto genetikas Frederikas Seersholmas (Frederik Seersholm), pagrindinis tyrimo autorius.

Pažymima, kad vėlesnė to paties patogeno forma VI mūsų eros amžiuje sukėlė Justiniano marą, o XIV a. - Juodąją mirtį, nusiaubusią Europą, Šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus.

Kadangi neolito laikais cirkuliavę štamai buvo daug ankstesnės versijos, maras galėjo sukelti kitokius simptomus nei tie, kurie buvo pastebėti po tūkstantmečių kilusių epidemijų metu.

Tyrimo metu nustatyta, kad maras buvo gausus ir plačiai paplitęs tiriamoje teritorijoje.

"Toks didelis maro paplitimas rodo, kad maro epidemijos atliko svarbų vaidmenį neolito nuosmukiui šiame regione", - sakė Kopenhagos universiteto genetikas ir tyrimo bendraautorius Martinas Sikora.

Neolitas, arba naujasis akmens amžius, reiškia perėjimą prie žemdirbystės ir gyvulių prijaukinimo, o ne prie klajojančio medžiotojų-rinkėjų gyvenimo būdo.

Neolito gyventojų skaičius Šiaurės Europoje mažėjo maždaug nuo 3300 iki 2900 m. pr. m. e.

Tuo metu tokiose vietovėse kaip Egiptas ir Mesopotamija jau buvo iškilę miestai ir sudėtingos civilizacijos.

Galiausiai Skandinavijos ir Šiaurės Vakarų Europos gyventojai visiškai išnyko, o jų vietą užėmė žmonės, atkeliavę iš stepių regiono, apimančio dalį dabartinės Ukrainos.

Jie yra šiuolaikinių šiaurės europiečių protėviai.

"Neolito nuosmukiui paaiškinti iki šiol pasiūlyta daug scenarijų: karai arba paprasčiausia konkurencija su stepių populiacijomis, kurios po neolito nuosmukio tapo dominuojančiomis; žemės ūkio krizė, sukėlusi visuotinį badą; įvairios ligos, įskaitant marą", - sako Sirsholmas.

"Problema buvo ta, kad iki tol buvo nustatytas tik vienas maro genomas ir nebuvo žinoma, ar liga galėjo plisti žmonių populiacijose."

Anksčiau Austrijoje aptikta tūkstančio metų senumo dramblio kaulo relikvija, papuošta krikščioniškais motyvais.

Šaltinis: unian.net