Actekų „mirties švilpukai“ privertė žmogaus smegenis veikti ypatingu būdu

Pasak „LiveScience“, actekai iš molio kūrė mažus 3-5 cm ilgio kaukolės formos švilpukus, kurie galbūt simbolizavo actekų požemių pasaulio valdovą Miktlantecutlį.

„Kaukolės švilpukai klausytojams sukeldavo vidutinio stiprumo garsą, o daugelis klausytojų teigė, kad šis garsas buvo panašus į šauksmą“, - sakė pagrindinis tyrimo autorius Sascha Frühholzas, Ciuricho universiteto neurologas.

Archeologai švilpukus rado iš žmonių, kurie, jų manymu, buvo aukojimo aukos, kapų.

„Švilpukai yra visiškai unikalios konstrukcijos, ir mes nežinome jokio panašaus muzikos instrumento iš kitų ikikolumbinių kultūrų“, - sakė Z. Frühholzas.

Lapkričio 11 d. žurnale „Communications Psychology“ paskelbtame tyrime Fruehholzas su kolegomis įdarbino 70 žmonių, kurie klausėsi daugiau kaip 2 500 kaukolinių švilpukų skleidžiamų garsų pavyzdžių.

Trys iš jų naudotų švilpukų buvo šiuolaikinės kopijos, o kiti du buvo rasti actekų gyvenvietėje Tlatelolco, netoli actekų sostinės Tenočtitlano. 

Komanda po tyrimo pažymėjo:

Visi švilpukai skleidė „šaižų, skvarbų ir į šauksmą panašų garsą, kai buvo grojama intensyviai spaudžiant orą“.

Mokslininkai taip pat įrašinėjo klausytojų smegenis, kad nustatytų, kurios sritys reagavo į garsus.

Jie nustatė, kad mirties švilpukas suaktyvino smegenų sritis, susijusias su emocinėmis reakcijomis ir simbolinės reikšmės nustatymu. 

Todėl actekų bendruomenės galėjo naudoti gąsdinančius garsus tam tikruose ritualuose, pavyzdžiui, su mirtimi susijusiose apeigose.

„Kaukolės švilpukai galėjo būti naudojami siekiant išgąsdinti žmonių aukas ar apeigų auditoriją“, - rašė tyrėjai.

Pažymima, kad tyrimas turi trūkumų, kuriuos būtų galima patobulinti atliekant tolesnius tyrimus.

„Deja, negalėjome atlikti psichologinių ir neurobiologinių eksperimentų su senovės actekų kultūrų žmonėmis. 

Tačiau pagrindiniai afektinio reagavimo į gąsdinančius garsus mechanizmai yra bendri visų istorinių kontekstų žmonėms“, - pridūrė Fruehholzas.

Šaltinis: unian.net