Žmones nuo Seimo net purto: Kodėl parlamentinės Lietuvos piliečiai tiesiog chroniškai nepasitiki parlamentarizmu?

„Aš - aukščiausia valdžia!"

„Auksiniu scenos kryžiumi" apdovanotas teatro režisierius Gytis PADEGIMAS:

„Pasaulyje, aplink mus situacija darosi vis sudėtingesnė, o atrodo, kad Seimo nariai to nemato, jie užsiėmę kažkokiomis smulkmenomis, rietenomis ir tai neatrodo rimtai.

Bet turbūt kokie mes esame, tokie ir mūsų atstovai Seime.

aip sakoma, kiekviena Tauta yra verta tokios valdžios, kokią ji turi. Kad tas Seimas tikrai dažnai dirba labai nekokybiškai, tai aš manau, kad tai yra mūsų visų gyventojų problema.

Ar pastebiu kažkokią Seimo degradaciją, ar atvirkščiai - kylantį kultūrinį lygį?

Nepastebiu. Bet man vis dėlto patinka dabartinė Seimo pirmininkė. Jos ramus, dalykiškas tonas, nepasidavimas emocijoms, provokacijoms. Bet tokių ramių, nesikarščiuojančių, nepuolančių į visokius subjektyvumus - deja, jų Seime per mažai.

Nėra tokios kritinės masės, kad paverstų Seimą solidžiu, atsakingai Tautos ir valstybės reikalus sprendžiančiu organu. Bet gali būti, kad mes patys tos ramiosios daugumos nepastebime, nes darbai vis dėl to vyksta, įstatymų leidyba vyksta. Tik gal kartais būtų gerai, kad tiek daug įstatymų nepriiminėtų, labiau juos apgalvotų.

O vadinamųjų pajacų Seime yra tiek, kad turbūt ant rankų pirštų yra suskaičiuojami, bet mums kartais atrodo, kad Seime visi tokie.

Jie užgožia kultūringesnius, ramesnius, todėl būna, jog tyliai, bet gerai dirbantį žmogų net neišrenkame į kitą Seimą, nes renkame pagal viešuosius ryšius, pagal tai, ką labiau matome, pagal liežuvį gerai pakabintą ar kartais ištisai rodomą netinkamoje vietoje.

Ar ateityje Seimo kultūra augs? Tai priklauso nuo mūsų. Jeigu žmogus yra kultūringas šeimoje, netgi valgydamas, tai jis bus kultūringas ir eidamas pareigas.

O jeigu nekultūringas, tai ir Seime nebus kitoks, išrinktas tikrai nepasikeis. Gal dar daugiau sau leis.

Neseniai skaičiau paskaitą apie Vilkolakio teatrą (1920-1925), veikusį Kaune. Jis suvaidino skečą „Aukščiausia valdžia". Apie tai, kaip provincijoje į Steigiamąjį Seimą (1920) išrinktas atstovas, atvažiavęs į Kauną, leidžia sau, kai pavargsta, atsigulti pakrūmėje, pasikloti, valgyti dešrą, miegoti, o kai bando jį sudrausminti, jis ima šaukti: „Aš - aukščiausia valdžia!". Tai kai kurie Seimo nariai ir dabar taip elgiasi! Tiek metų nuo 1920-ųjų praėjo, bet papročiai, deja, nesikeičia."

Išrenka ir iš karto nepasitiki

Sociologė, socialinių mokslų daktarė, „Baltijos tyrimų" vadovė Rasa ALIŠAUSKIENĖ, paklausta, kuo šis Seimas skiriasi nuo kitų kadencijų, atsakė:

„Pirma reakcija, kad nieko tokio, ko nebuvo anksčiau, nėra. Seimas - viena iš tų institucijų, kuria žmonės pasitiki mažiausiai. Ir tai išryškėja jau iškart po rinkimų.

Nes, sakykime, prezidentas išrenkamas daugumos balsų, 50 ir plius procentų iš tų, kurie atėjo balsuoti. Ir tie, kurie už tą prezidentą balsavo, vertina jį gerai, nes patys jį rinko.

O Seimas yra tokia mišrainė. Faktiškai niekada nebūna taip, kad pusę balsų gautų kuri nors viena partija. Seime partijų daug, todėl tą partiją, už kurią balsavo, žmogus gerai vertina, ja pasitiki, o visas kitas partijas visada vertina blogiau. Ir tada išeina, kad nepatinkančių partijų atstovų Seime yra daugiau nei tų, kurie patinka.

Be to Seimo politikai yra labiau matomi viešojoje erdvėj nei ministrai ar kitų institucijų atstovai. Todėl apie Seimo narius dažnai būna ir emocinis vertinimas."

- Ar nėra taip, kad Seimo nariai dažnai yra visuomenės vertinami tik pagal išvaizdą? O ką racionalaus siūlo, visuomenė nesidomi?

- Taip, tai yra labai žmogiška. Žmonių interesas, domėjimasis politika - jis irgi nėra toks racionalus. Gal 1989-1990-aisiais, kai buvo Aukščiausioji Taryba, Baltijos kelias - tais laikais žmonės labiau domėjosi tuo, ką išrinktieji daro, o ne kaip jie atrodo ar kas su kuo pešasi. Nes truputį kitokie laikai buvo ir kitokie prioritetai.

O dabar Seimas, sakykime, toks truputį realybės šou. Žmonės mažiau įsigilina į politikų sprendimus, į tai, kaip ir už ką balsuojama, bet dažniausiai reaguoja į emocinius dirgiklius.

- Ar politikai patys neprisiderina prie to „realybės šou"? Patys nepradeda aktyviai daryti cirką?

- Paklausa gimdo pasiūlą.

Lygiai taip pat kaip ir su dažnai kritikuojamomis televizijos programomis. Televizija rodo tai, ką žmonės nori matyti, o žmonės nori matyti tai, prie ko yra pripratę.

- Kiek toks reiškinys gali tęstis?

- Sunku ateitį numatyti. Čia priklauso ir nuo pačių politikų, kiek jie rinkėjus sugeba sutelkti ir kalbėti su jais apie tikrai svarbius dalykus, o ne daryti šou.

Matome pakankamą emocinio reagavimo ryšį netgi per balsavimą. Žmonės patys ima reitinguoti sąrašuose ir balsuoti už tuos politikus, kuriuos dažniau mato viešojoje erdvėje. Dažnai sprendžia ne pagal darbus, bet pagal dalyvavimą populiariose TV šou ar laidose.

Ko labai trūksta dabartiniame Seime, tai dialogo. Tiesa, nors politikai viešumoje apsižodžiuoja, galbūt vėliau nueina į Seimo restoraną pasikalbėti ir susitaria. Vienas dalykas - ką matome viešumoje, o kitas dalykas - kas vyksta, kai nematome.

Seimu nuolat pasitiki tik apie 7 proc. visuomenės. Partijomis irgi pasitiki lygiai toks pats procentas, nes ta partija, už kurią balsuoji, dažniausiai vertinama gerai ir ja pasitikima, o visos kitos partijos vertinamos blogai, jomis nepasitikima.

Dirba dėl savo „chebros"

Verslininkas, Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narys Gintaris STOŠKUS:

„Šį Seimą vertinu labai prastai. Labai skiriasi nuo kitų kadencijų savo prasta kompetencija.

Šita Seimo valdančioji dauguma - konservatoriai ir liberalai - jie visada sukelia krizes. Lygiai tas pats buvo ir 2008 metais, kai įvykdė naktinę reformą.

Aš ir dar mano keturi kolegos buvome įtraukti į tą darbo grupę, tai mes truputėlį, bent šiek tiek atstatėme tuos verslui negatyvius dalykus, bet konservatoriai su liberalais ir tada sukėlė krizę, ir dabar!

Šitas Seimas labai nemėgsta smulkiojo verslo. Visi mokestiniai pakeitimai padaryti smulkesnių verslo įmonių nenaudai.

Pas mus Jurbarke vyrauja nedidelės prekybos įmonės, parduotuvės, kurios šiuo metu ima labai stipriai užsidarinėti.

Ten dirba šeimos, iš esmės jos samdo savo šeimos narius.

Pavyzdžiui, su manimi dirba žmona, ir aš žmonai, kad galėčiau sumokėti atlyginimą, turiu jį įnešti į banko sąskaitą ir mokėti per banką. Kai politikai verčia vyrus mokėti savo žmonoms per bankus, jiems jau reikėtų pasitikrinti pas psichiatrus...

Atseit liberalizavo elektros rinką, o iš tiesų pasistengė savo „chebros" naudai. Ir, manau, sąmoningai, kad galėtų pasipelnyti tuose procesuose.

Dabar kainos šiek tiek pakrito, bet tos aferos stipriai smaugia žmones.

Kitas dalykas, kas verčia abejoti šito Seimo darbu, žemas žmonių pragyvenimo lygis. Aš pats esu verslininkas, žinau tas kainas, bet kai per akcijas kavos kaina - 4,20 Eur, o pasibaigus akcijai - 20 Eur, vadinasi, niekas didžiųjų prekybos tinklų nekontroliuoja!"