Vidas Rachlevičius: "Ant kortos pastatyta labai daug"

Pagrindinė istorinio samito tema – kolektyvinių Vakarų atsakas į Rusijos agresiją Ukrainoje. Ant kortos pastatyta labai daug. Apie tai galima kalbėti labai ilgai, bet trumpas koncentratas apie kontekstą ir keli akcentai.

Visos spekuliacijos apie tai, ką galvoja ir planuoja Putinas – tuščios kalbos, to niekas nežino, tačiau įvairūs ženklai rodo, kad Ukrainoje jis ketina eiti iki galo.

Kito pasirinkimo jis neturi, nes tai būtų jo pabaiga. Kita vertus, į jokių rimtų nuolaidų neketina daryti ir ukrainiečiai. Tuo tarpu Vašingtonas ir NATO vadovai nuolat kartoja, kad neskraidymo zonos virš Ukrainos neįvedinės, nes tai būtų tiesioginio susidūrimo su rusais rizika, kuri gali peraugti į nekontroliuojamą konfliktą.

Tuo pat metu ir J. Bidenas, ir NATO, kuris ir savo komunikate apie būsimą susitikimą teigia, kad yra „stipriausias ir sėkmingiausias Aljansas istorijoje“, tikina, kad gins kiekvieną NATO teritorijos pėdą.

Čia turimos galvoje Lenkija ir Baltijos šalys, nes kritus Ukrainai Putinas, neabejojama, eitų toliau.

Tuo pat metu ir Europoje, ir JAV kyla nepasitenkinimas dėl JAV ir NATO pasyvumo, o J. Bidenas dėl savo neryžtingumo kietai kritikuojamas Vašingtone.

Ten esantys ekspertai pastebi, kad pastarosiomis dienomis ten labai aiškiai ir nedviprasmiškai keliamas strateginės perspektyvos klausimas: jei JAV ir NATO neprisiima atsakomybės ir nesiima rimtų veiksmų sustabdyti Putiną Ukrainoje, tai kokia bus jo sustabdymo kaina Lenkijoje ir Baltijos šalyse, į ką tai gali išvirsti?

Ukrainos pralaimėjimas reikštų Vakarų pralaimėjimą su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Tai būtų pabėgimas iš Afganistano padaugintas iš dešimt, o gal net šimto.

Putinas laimi prieš kolektyvinius Vakarus. Taškas. Turbūt tai aiškiai supranta ir daugelyje Europos sostinių, ir Vašingtone, todėl poryt kalbų apie solidarumą, paramą, ginklų tiekimą nebeužteks.

Ji privalės priimti kažkokį DIDELĮ sprendimą, tai turės būti lūžio taškas. Vakaruose vis dar gyva mąstymo inercija apie „antrą galingiausią pasaulio kariuomenę“, kuri visą mėnesį negali įveikti ukrainiečių, o juk čia – viso Vakarų pasaulio ekonominė ir karinė galia.

Taigi, tas didelis sprendimas, kuris nebūtinai yra neskraidymo zona - galimi ir kiti efektyvūs variantai, yra tik kolektyvinių Vakarų politinės valios ir sąžinės klausimas.

*Kinija žaidė ir tebežaidžia nepralošiamą partiją ir ji laimi visais atvejais. Laimi Putinas – kinai ima Taivaną, Putinas pralaimi - silpna ar subyrėjusi Rusija reiškia dar pigesnes žaliavas, nebėra konkurento, dar lengviau bus galima „įsisavinti“ naujas teritorijas, kurias jie laiko savomis.

Prasidėjus karui, vienintelės Kinijos TV rodė reportažus iš rusų pusės, jokioje viešojoje erdvėje ar oficialiai tai nebuvo vadinam karu. Įvertinę situaciją, kinai jau užėmė aiškią poziciją – jie ne Putino pusėje ir ginklų bei šaudmenų rusams netieks.

Kinų ambasadorius lanko sužeistus ukrainiečius, oficialūs asmenys smerkia „karą“.

*O dabar nuo makro prie mikro, apie kariavimo Ukrainoje ypatumus.

Pas mus dirba apsaugos darbuotojas, išeivis iš Izraelio, buvęs kariškis, dalyvavęs ne vienoje karinėje kampanijoje ir turintis didelę patirtį.

Mes su juo aptarinėjame karą Ukrainoje. Jis daug žino, o aš jam nuolat pasakoju įvairius epizodus, rodau video.

Mano pagrindinė mintis – ačiū Dievui, kad ukrainiečiai turi reikalą su tokiais idiotais, išvogta kariuomene ir demoralizuotų driskių ordomis.

Jis sako nesuprantąs, kaip tokie dalykai įmanomi.

Anot jo, dėl analfabetiško vadovavimo, kuris lemia milžiniškas aukas ir nuostolius, normalioje kariuomenėje tie vyresnieji karininkai ir generolai seniai jau būtų atsidūrę karo tribunole.

Pavyzdžiui, Čornobajevka x 7.