Tomas Friedmanas: "Vladimiras Putinas yra pavojingiausias pasaulyje kvailys"

Faktas Nr. 1.

Kai tai įvyksta, tarptautinių santykių stebėtojai sau užduoda labai paprastą klausimą: kur dabar turėčiau būti? Ar turėčiau būti Kijeve, Donbase, Kryme, Maskvoje, Varšuvoje, Berlyne, Briuselyje ar Vašingtone?

Ir nuo pat šio karo pradžios suprasti, kas vyksta, galima tik vienoje vietoje - Vladimiro Putino galvoje.

Deja, Putinas vizų į savo smegenis neduoda.

Kaip dabar žinome, šis karas kilo tik Putino galvoje, beveik nedalyvaujant jo pareigūnams ar karo vadams - ir tikrai be masinio rusų prašymo.

Taigi karas baigsis tik tada, kai Putinas nuspręs sustoti.

Tai mus veda prie fakto Nr. 2:

Putinas niekada neturėjo plano B. Dabar akivaizdu, kad jis manė, jog įžengs į Kijevą, pasodins į prezidento postą savo tarną, įsidės Ukrainą į savo kišenę ir padarys galą bet kokiai tolesnei ES, NATO ir apskritai Vakarų plėtrai.

Ir tai veda prie fakto Nr. 3:

Putinas atsidūrė tokioje padėtyje, kurioje jis negali laimėti, negali pralaimėti ir negali sustoti. Jis negali perimti visos Ukrainos kontrolės.

Bet kartu jis negali sau leisti pralaimėti po visų prarastų gyvybių ir nacionalinių išteklių. 

Kitaip tariant, kadangi V. Putinas niekada neturėjo plano B, jis pagal nutylėjimą griebėsi baudžiamojo, dažnai beatodairiško Ukrainos miestų ir civilinės infrastruktūros apšaudymo, tikėdamasis, kad jam pavyks kaip nors išsiurbti pakankamai ukrainiečių kraujo ir nualinti savo sąjungininkus, kad jam liktų pakankamai didelis rusakalbės Rytų Ukrainos gabalas, kurį jis galėtų parduoti Rusijos žmonėms kaip didelę pergalę.

Putino planas B - nuslėpti, kad planas A žlugo.

Jei ši karinė operacija turėtų sąžiningą pavadinimą, ji vadintųsi "Operacija "Išsaugoti veidą".

Putinas niekada neatsisakys Krymo.

Visa tai šį karą paverčia vienu iš skaudžiausių ir beprasmiškiausių šiuolaikinių karų: puolančios šalies lyderis sunaikina kitos šalies civilinę infrastruktūrą, kad nuslėptų, jog buvo kvailys ir pervertino savo galimybes.

Iš antradienį Maskvoje pasakytos V. Putino kalbos Pergalės dienos proga akivaizdu, kad jis desperatiškai siekia pateisinti karą, kuris išaugo iš jo asmeninių fantazijų, kad Ukraina nėra tikra šalis, o Rusijos dalis.

Jis sakė, kad jo invaziją išprovokavo Vakarų "globalistai ir elitas", kurie "kalba apie savo išskirtinumą, supriešina žmones ir skaldo visuomenę, provokuoja kruvinus konfliktus ir sukrėtimus, sėja neapykantą, rusofobiją, agresyvų nacionalizmą ir griauna tradicines šeimos vertybes, kurios daro žmogų žmogumi".

Oho, Putinas įsiveržė į Ukrainą, kad išsaugotų rusiškas šeimos vertybes.

Kas galėjo žinoti! Tai lyderis, kuris stengiasi paaiškinti savo žmonėms, kodėl pradėjo karą su "žema" kaimyne, kuri, pasak jo, nėra tikra šalis.

Galite paklausti, kodėl toks diktatorius kaip Putinas mano, kad jam reikia maskuotis? Ar jis negali priversti savo piliečių patikėti tuo, kuo nori?

Aš taip nemanau. Jei pažvelgtumėte į jo elgesį, atrodo, kad šiandien Putiną stipriai baugina du dalykai: aritmetika ir Rusijos istorija.

Aplink Putiną tvyranti atmosfera primena vienos mano mėgstamiausių roko grupių "Neon Trees" dainą "Everybody Talks".

Pagrindinis priedainis:

Aš girdžiu, kaip visi kalba apie mane.

Visi visada kalba, visi visada kalba.

Ir viskas prasideda nuo šnabždesio.

Viena iš svarbiausių pamokų, kurias išmokau kaip tarptautinis žurnalistas, dirbdamas su autoritarinėmis šalimis, yra ta, kad nesvarbu, kaip griežtai kontroliuojama vieta, nesvarbu, koks žiaurus jos diktatorius, visi nuolat kalba.

Apie tai, kas vagia, kas apgaudinėja, kas meluoja, kas su kuo turi romaną. Tai prasideda šnabždesiu ir dažnai lieka šnabždesiu, bet vis dėlto.

Tai žino ir Putinas. Jis žino, kad net jei jis gaus dar kelis kilometrus Rytų Ukrainos ir išlaikys Krymą, tą pačią minutę, kai tik jis sustabdys šį karą, visi jo žmonės atliks bjaurią aritmetiką.

Praėjusią savaitę Baltieji rūmai pranešė, kad vien per pastaruosius penkis mėnesius Ukrainoje žuvo arba buvo sužeista apie 100 000 Rusijos karių, o nuo tada, kai V. Putinas 2022 m. vasario mėn. pradėjo šį karą, jų žuvo arba buvo sužeista apie 200 000.

Tai didelis aukų skaičius - net ir didelėje šalyje - ir matyti, kad V. Putinui rūpi, jog jo žmonės apie tai kalba, nes balandžio mėn. jis ne tik kriminalizavo bet kokį nesutikimą, bet ir paskubėjo priimti naują įstatymą, draudžiantį vengti šaukimo į kariuomenę.

Putinas nebūtų taip toli nuėjęs, jei nebūtų bijojęs, kad visi šnabždėsis apie tai, kaip blogai vyksta karas.

Neseniai laikraštyje "The Washington Post" paskelbtame Leono Arono, Putino Rusijos istoriko ir Amerikos verslo instituto mokslininko, esė minimas kovo mėnesį įvykęs Putino vizitas į Rusijos okupuotą Ukrainos miestą Mariupolį. "Praėjus dviem dienoms po to, kai Tarptautinis baudžiamasis teismas apkaltino V. Putiną karo nusikaltimais ir išdavė arešto orderį, - rašo L. Aronas, - Rusijos prezidentas kelioms valandoms atvyko į Mariupolį.

Jis buvo nufilmuotas, kaip atvažiavęs į Nevskio mikrorajoną apžiūri naują butą ir kelias minutes klausosi entuziastingų dėkingų nuomininkų. Jam išvažiuojant vaizdo įraše girdėjosi silpnas balsas, iš tolo šaukiantis: "