Solistė Birutė Petrikytė: „Noriu paaiškinti, kodėl dalyvavau Baltarusijoje vykstančiame festivalyje"

Mielieji, noriu pasidalinti savo pozicija, vertybėmis ir detalesniu paaiškinimu kodėl dalyvavau Baltarusijoje vykstančiame festivalyje Slavianski Bazaar.

Neiškomunikavau to laiku ir susijaudinusi nesugebėjau pilnai to paaiškinti netikėtai paskambinusiems žurnalistams. Suprantu, kodėl dalis jūsų sureagavote jautriai, nusivylėte ir kai kurie mane jau nuteisėte.



Visų pirma, prieš einant į detales, noriu labai aiškiai pabrėžti, kad šlykščiuosi ir visiškai smerkiu Rusijos vykdomą karą, kurį, deja, remia ir Lukašenkos režimas.

Palaikau Ukrainą, verkiu skaitydama ir matydama kokį genocidą ten vykdo Rusija ir meldžiuosi, kad ugnis būtų kuo greičiau nutraukta.



Kalbant apie tarptautinį muzikos festivalį Slavianski Bazaar, į jį kaip atlikėja ir komisijos narė esu kviečiama jau daugybę metų.

Dalyvavau jame daugybę kartų, kartu su puikiai žinomais Lietuvos atlikėjais ir muzikos žmonėmis. Šiais metais ypatingai svarsčiau, ar verta ten vėl važiuoti, žinant, kad festivalyje ant scenos gali užsukti pasireklamuoti Lukašenka ir žinant, kad Baltarusija nėra mūsų ir Ukrainos pusėje.

Buvau nusprendusi, kad tikrai nevažiuosiu ir tai bus mano ženklas baltarusiams, kad nepalaikau jų vykdomos politikos. Nors ir daugybę metų ten dalyvaujant užkulisiuose nesu jautųsi politinio paskonio ar politinės atmosferos.



Tai sužinoję mano bičiuliai dalyvaujantys festivalyje, tiek baltarusiai, tiek iš kitų šalių atvykstantys muzikos profesionalai, pradėjo mane perkalbinėti.

Dar visai neseniai, po neteisėtai laimėtų Lukašenkos rinkimų, didžiulės masės žmonių plūstelėjo į gatves kovodami už laisvos Baltarusijos idėją.

Tuose mitinguose dalyvavo ir tie patys mano bičiuliai baltarusiai, vis dar tikintys, kad Baltarusija vieną dieną bus laisva.

Jie manęs prašė, kad savo dalyvavimu bent kiek palaikyčiau Europinę jų idėją dabar jiems esant priespaudoje, kad įkvėpčiau ir niekuo nekaltus Baltarusijos vaikus, nes dalyvavau būtent tik vaikų, ne pagrindinio festivalio komisijoje.



Todėl vis dar tikėdama, kad Baltarusija vieną dieną bus laisva ir nepriklausoma, nusprendžiau palaikyti ir įkvėpti šviesius muzikos žmones savo dalyvavimu bei ypatingai vaikus, kurių konkurse ir dalyvavau.

Gal tai ir skamba naiviai, bet noriu tikėti, kad bent toks mano ženklas ir pokalbiai užkulisiuose, prisidės prie jų vis dar rusenančios laisvos Baltarusijos idėjos. Prie Europinės idėjos, kurią galiu atstovauti ir palaikyti ten.



Pilnai suprantu, kokią asmeninę riziką prisiemiau dalyvaudama ir kad Feisbuko teisėjai nesigilins į priežastis, o tik mane nuteis. Gyvenau sovietų okupuotoje Lietuvoje ir žinau, kaip svarbu buvo mūsų tuometinės estrados atlikėjams, įskaitant ir mane, palaikymas iš vakarų.



Kuomet senais laikais gavau kvietimą įsikurti ir dainuoti Maskvoje, kas tuo metu prilygo aukščiausiam įmanomam pasiekimui mūsų srityje, aš lengvai atsisakiau, nes žinojau, kad esu Lietuvos patriotė ir man pinigai bei kitų pripažinimas nėra svarbiausi dalykai.

Tuo sprendimu didžiuojuosi iki dabar ir manyje rusena idėja, kad Baltarusija vieną dieną bus laisva, nors savo šiuo palaikymu surizikavau nuplauti visus savo iki dabar sukauptus darbus Lietuvai.



Visą gyvenimą buvau vedina meilės, drąsos, o ne baimės ar krūpčiojimo, taip ir šį kartą. Atsiprašau tų, kuriuos nuvyliau ir supykdžiau. Atsiprašau savo artimųjų, kurie šios mano idėjos nepalaikė. Mano ašaros nuplaus šį nuteisimo skausmą.



Slava Ukraini ir Žyvie Bielarus!

Birutė Petrikytė / Modesto PATAŠIAUS nuotr.