Pavojingas pripratimas prie gero

Net didžiausias Lietuvos priešas negalėtų nuneigti paskutinių keliolikos metų mūsų šalies ekonominio progreso. Pajamomis pavijome ir netgi pralenkėme kai kurias Europos senbuves, nuosekliai visomis prasmėmis integruojamės į Vakarus ir tiesiog gyvename vis geriau. Kaip ir likusiame pasaulyje, dirbti Lietuvoje vis dar reikia, tačiau to norintiems yra visos galimybės gerai užsidirbti – gerai apmokamų darbo vietų skaičius didėja, nesunku pradėti ir auginti savo verslą.

Tokiomis aplinkybėmis lengva pamiršti, kad šiandienos gerbūvis yra ne duotybė, o prieš kelis dešimtmečius priimtų teisingų sprendimų pasekmė. Nekalbant apie nuo Nepriklausomybės atkūrimo pasirinktą tvirtą euroatlantinę kryptį, Lietuva savo metu taip pat priėmė teisingus sprendimus užsienio investuotojų pritraukimo, energetinės nepriklausomybės, viešųjų paslaugų skaitmenizavimo ir daugelyje kitų svarbių sričių, leidusių mums tapti lanksčia ir veržlia ekonomika. Tiesiog neįtikėtina, kad jau pranokome tokias daug palankesnėje geografinėje padėtyje esančias valstybes kaip Vengrija ar Slovakija, ką jau kalbėti apie kaimynę Latviją ar su turtinga Suomija iš esmės tos pačios kalbos skirtingomis tarmėmis šnekančią Estiją. 

Bėda ta, kad gera vieta tuščia nebūna, į ją pretenduoja ir kiti, o jau senokai pelnyti laurai mus ima migdyti. Dar iki Rusijos karo investuotojai garsiai kalbėjo apie struktūrines Lietuvos darbo rinkos ir kitas plėtrą ribojančias problemas, o savo namų darbus ramiai ir kryptingai ruošė tokios būsimos ar jau net esamos ekonomikos žvaigždės kaip Lenkija ar Rumunija.

Jau praėjusio dešimtmečio pabaigoje pasiekę pastebimą komforto lygį, investicijų pritraukimo srityje galime pradėti buksuoti ir blaškytis, o kai kur taip jau ir vyksta. Kai kuriais atvejais mūsų investicijų pritraukimo strategija jau tapo nebent „neprieštaravimas“, nors užsienio ar net Lietuvos investuotojams to jau tikrai negana.

Negana to, kai kuriuose regionuose stiprėja ir netvaraus politinio pataikavimo naratyvai: „jokios gamybos plėtros“ vėliava tapo pavojingai mielesnė už tiesiog neprieštaravimą naujų darbo vietų kūrimuisi, ką jau kalbėti apie proaktyvias pastangas privilioti investuotojus. Tapo paprasta pamiršti, kad būtent anksčiau pritraukti užsienio investuotojai ir juos paskui paviję Lietuvos verslai bene labiausiai prisidėjo prie to gerbūvio, kuriame kai kam jau ir norisi riboti plėtrą. Ypač paradoksaliai atrodo didmiesčių perskirstomą GPM gaunančių regionų pasyvumas. Bepigu, kai jau gyvename visai gerai, tačiau kur mes būtume dabar, jei nebūtume prikvietę tų pirmųjų?

Negana to, viskas dar pasunkėjo  2022 m. pradžioje. Pažiūrėkime į šiandienos Lietuvą Vakarų Europos ar JAV investuotojo akimis: jau nepigi, šalia agresyvios kaimynės ir dar ne visiškai atspari politinio populizmo pagundoms. Kai kurių naujų stambių investuotojų nesklandumai su vietos bendruomenėmis taip pat siunčią signalą kitiems interesantams, kad valstybės pažadai čia gali greitai užgesti. Suprantu, kad „Rheinmetall“ tikrai gali prasiveržti, bet kaip kiti realūs interesantai? O ir patys senieji investuotojai, mokėję atlyginimus bei mokesčius ir net sugebėję plėstis pastaraisiais sunkmečiais, taip pat nėra čia įkalinti ar amžini ir visada turi galimybių rinktis.

Todėl tiek būsimos nacionalinės valdžios, tiek savivaldybės, tiek, matyt, ir mes, šios šalies gyventojai, turime iš naujo atsibusti. Nesame niekuo išskirtiniai, ypatingi ar nusipelnę. Verslas yra pragmatiškas, jis vertina, lygina ir skaičiuoja, o savo metu Lietuvos „pasiūlymas“ buvo tiesiog konkurencingesnis nei kitur. Ispanijos ar Italijos kurortuose pinigų jau neskaičiuojame tik todėl, kad kadaise susitelkėme, nepatingėjome pasukti galvą, pasiraitoti rankoves ir pateikti gerą pasiūlymą. Bet būtent šiandien privalome kloti naujus pamatus, kurie apspręs mūsų gerbūvį kelis ateinančius dešimtmečius.

Kalbant konkrečiau, nacionalinė valdžia ir savivalda šiandien ne tik privalo užsienio ir vietos investuotojams tiesti raudonus kilimus (atlikti paruošiamuosius darbus, reklamuoti, suteikti lengvatų, paremti ar, tebūnie, „nusipirkti“ investiciją), bet taip pat ir iš esmės auginti ekonominės plėtros ir investicijų pritraukimo žinias bei patirtį. Itin svarbus vaidmuo privalo atitekti savivaldai – pasinaudojant nacionalinėmis programomis, miestuose ir regionuose turi atsirasti proaktyvi esamų investuotojų plėtros skatinimo ir naujų investuotojų pritraukimo politika bei know how. Atrodo, mūsų regionai dar nesuvokė, kad šiandien būtent regioninė valdžia traukia arba stabdo investicijas. Išties, daugiausia ekonominės plėtros patirties šiuo metu esame sukaupę nacionaliniu lygiu, tačiau miestams ir regionams teks stipriai vytis – konkurencingoje pasaulinėje aplinkoje vien netrukdyti ar mandagiai pritarti nebepakanka. Šiandienos regionų pasyvumas stebina net ir politiškai – juk savarankiška investicijų skatinimo strategija bei veikla padėtų mažinti nacionalinės nacionalinio politinio ciklo svyravimo „rizikas“.

Stebina ir tai, kad vietinės gyventojų bendruomenės priprato komforto ir nori jo dar daugiau, tačiau nededa pastangų skleisti gerąsias žinias investuotojams. Prieštarauti su neigiamomis išankstinėmis nuotaikomis tampa daug patogiau nei suprasti investicijų naudą ir pozityviai jas vertinti. Šiandien to tiesiog nebegali būti. Jei bendruomenės nerimauja ar nežino – dirbkime su jomis, bendraukime, kvieskime, pastatykime joms reikalingą infrastruktūrą ir bendrą aplinką. Be abejo, objektyvūs bendruomenių interesai neturi nukentėti dėl verslo plėtros, o ir pats verslas yra suinteresuotas gerais santykiais su žmonėmis ir aplinka. Tačiau investicinė aplinka negali būti aplipusi nežinia kieno inicijuotais mitais ir baubais, o jei jie atsiranda – vadinasi, kažkas netinkamai atlieka savo namų darbus, nesistengia arba netgi sąmoningai kenkia.

Energijos bei drąsos ar bent idėjų ima trūkti ir nacionaliniu lygiu. Trūksta talentų, bet kartu norime atsakingos migracijos politikos? Puiku, padarykime tokius universitetus, į kuriuos norėtų patys ambicingiausi iš viso pasaulio. Viena ar kita forma „nusipirkime“ jau mokslus baigusius užsienio specialistus, bandykime susigrąžinti ir visaip auginkime savus. Išnaudokime ukrainiečių diasporos galimybes, pagaliau nuveikime kažką reikšmingo su Taivanu. Susitarkime dėl, pvz., prestižinio pasaulinio universiteto filialo Lietuvoje. Būdų visada yra, tik jie nebegali būti lėti ar standartiniai.

Gera žinia šiuo metu yra tai, kad po pusantrų metų tikro sąstingio, Lietuva vėl kiek drąsiau domisi investuotojai. Pirmas šių metų pusmetis rodo atsigavimo ženklus, susidomėjimas mumis šiek tiek atsigauna, tačiau jį seka klausimas: „kodėl turėčiau investuoti čia, o ne, pvz., Portugalijoje, Ispanijoje, Rumunijoje ar Lenkijoje?“. Aš su komanda tokiam interesantui galiu patiesti mūsų galiose esantį „raudoną kilimą“, tačiau pavienių laisvųjų zonų pastangų dažnai yra negana. Sudėtingose aplinkybėmis prie „kilimo tiesimo“ turėtų prisijungti ir Vyriausybės, „Investuok Lietuvoje“ bei, labai svarbu, miestų bei regionų komandos.

Todėl Lietuvos verslui ir ekonomikai neabejingą privačią, administracinę, gyventojų ir politinę bendruomenę šiandien raginu pamiršti nesutarimus ir grįžti į „alkanus“ 90-uosius ar 2008-ųjų krizę: šiandien mums pavojų kelia ne skurdas, o gerbūvio atnešamas aptingimas. Pripažinkime, kad atėjome į naują kryžkelę: augame toliau arba ne. Būdų valdyti rizikoms ir teikti pasiūlymams tikrai dar turime, tačiau tai reikia daryti proaktyviai, energingai, profesionaliai ir drąsiai. Būtent pastaruoju metu galų gale suvokiau, kad vadinamieji „vidutinių pajamų spąstai“ atsiranda ne dėl palyginamosios bazės efekto, o dėl užmigimo ant laurų. Ir tuos spąstus paspendžia ne vidutinės pajamos, o „vidutinis mąstymas“.

Dar kartą prisiminkime „Barclays“ investiciją: net jei ją tam tikra prasme prieš keliolika metų „nusipirkome“, jos reikšmė šiandienos klestinčiam Lietuvos IT sektoriui – tiek paslaugų, tiek, dar svarbiau, mūsų pačių IT produktų kūrėjams – buvo istorinė. Per mažiau kaip dešimtmetį šis drąsus žingsnis (kaip ir daugelis kitų) visai Lietuvai padėjo užkopti į neregėtus kalnus. Tačiau šie „kalnai“ keičiasi ir auga toliau, todėl privalome atsinešti naujos energijos, kad neliktume papėdėje.