Pandemija vėl rodo savo nagus: trys koronaviruso valdymo klaidos

Pradėkime nuo pirmosios šios Vyriausybės įvestos karantino priemonės - judėjimo tarp savivaldybių ribojimų. Visiškai sutinku, kad tokia karantino priemonė yra logiška ir pagrįsta, jei pandemija valdoma taškiniu principu.

Pavyzdžiui, kaip skelbta, jog Lazdijų savivaldybėje buvo pasiekta labai gera epidemiologinė situacija, kuomet per 7 dienas ten nenustatytas nė vienas apsikrėtęs asmuo.

Vadinasi, Lazdijų savivaldybėje būtų galima atlaisvinti karantino priemones ir leisti ten atsidaryti kavinėms (su tam tikrais apribojimais), gal net ir sporto klubams ar kino teatrams ir kt.

Tačiau, jei nebūtų taikomi judėjimo apribojimai, gyventojai iš kitų savivaldybių iš karto pradėtų važiuoti į Lazdijus ir ten epidemiologinė situacija iš labai geros virstų į labai blogą. Kad to būtų išvengta, ir būtini judėjimo apribojimai.

Tačiau aptariama karantino priemonė tiesiog akis bado savo nelogiškumu.

Nori išskristi pailsėti į Egiptą, Tenerifę, Meksiką - valio, skrisk. Su lėktuvo bilietu galėsi pervažiuoti ir visą Lietuvą.

Bet jei šeima su vaikais savaitgalį nori nuvažiuoti į Trakus, aplink pilį pasivaikščioti - ne, griežtai negalima, nes yra baisūs viruso platintojai. Ir nesvarbu, kad tuose Trakuose visą laiką bus lauke ir niekur neužeis, nes viskas uždaryta. Ne, kategoriškai negalima.

Antra akivaizdi pandemijos valdymo klaida (norėčiau tikėti, kad tik klaida, nors nesu tuo tikras) - vienodoje ar net mažiau rizikingoje epidemiologinėje situacijoje esančių verslų diskriminacija.

Beveik visuomet smulkiojo verslo diskriminacija stambiojo verslo atžvilgiu. Konkrečiai - smulkūs turgaus prekybininkai, prekiaujantys lauko paviljonuose, ne maisto prekėmis prekiauti negali. Iki šiol.

O rezultatas toks, kad stambiųjų prekybos centrų naudai buvo suvaržyta konkurencija smulkiųjų prekybininkų sąskaita, dėl ko stambieji prekybos centrai per šį laikotarpį susižėrė didžiulį pelną ir šiuo metu viešai skelbia savo planus apie rekordinę plėtrą ir naujų prekybos centrų statybą.

Smulkieji turgaus prekybininkai, kuriems ši veikla buvo būdas išmaitinti šeimą, bankrutuoja, traukiasi ir registruojasi Užimtumo tarnyboje.

Esmė glūdi tame, kad jų vietos niekas nebeužims. Nes stovėti lauke per lietų, šaltį, sniegą ir pardavinėti prekes tikrai nėra svajonių darbas. Ir net jei turguje niekuomet nieko neperkate, konkurencija mažmeninės prekybos sektoriuje jums turėtų rūpėti, nes būtent jos dėka gaunate geresnį asortimentą ir geresnes kainas.

Nelikus smulkiųjų prekybininkų, konkurencija sumažės.

Trečias akivaizdus pandemijos valdymo nelogiškumas - šiuo metu buvo leista atsidaryti visiems stambiesiems ne maisto prekių prekybos centrams su sąlyga, jei jie turi atskirą išėjimą į lauką.

Taigi didžiulis prekybos centras, kuriame vienu metu gali būti keli šimtai pirkėjų, veikia, o tame pačiame prekybos centre įsikūrusi smulki parduotuvė, kurioje per valandą apsilanko gal du pirkėjai, - uždaryta, nes kelia didelę epidemiologinę riziką. Ar jums čia viskas logiška? Nes man tai ne.