Kokių specialistų labiausiai trūksta Lietuvai?

Todėl jau vaikystėje buvo karštligiškai mintyse graibstomos specialybės: pradedant ledų pardavėjomis (Skanu!) ir gaisrininkais (Gražiai dega!) - baigiant balerinomis ir kosmonautais. Deja, subrendus šios viltys dažniausiai nepasiteisindavo. (Su retomis išimtimis, nes kai kurios politinės balerinos apie kosmoso užkariavimą tebesvajoja net iki šiol.)



Vieni, baigę amatų mokyklas bei politechnikumus, tapo šaltkalviais ir statybininkais; gabesni, studijavę institutuose bei akademijose, - advokatais ir veterinarais.

Pirmieji dar kažkaip kruta, o antrieji nebetelpa savo gausiose kontorose. Veterinarai, kurie laiku persiorientavo į „koronoviruso" skiepytojus ir testų darytojus, dar kažkaip kruta, o advokatai net nebežino, ką ginti: nuskriaustų ir pažemintų yra tiek daug, kad bent vieną iš jų apgynus, nuskriaustų ir likusių be dėmesio lieka tik dar daugiau.

Be to, įstatymai taip dažnai ir skirtingai Konstitucinio teismo traktuojami, kad netrukus gali tekti ne procesinius paaiškinimus leisti prie baudžiamųjų kodeksų, bet - atvirkščiai.

Bet ar kam šiais laikais tai rūpi?



Šiais laikais svarbiausia įsisavinti kuo daugiau pinigų. Nes pinigų yra. Ir ne tik Sorošo fonduose, bet ir įvairiose ES programose, užsienio ambasadose, LGBT organizacijose.

Deja, būdamas net pats geriausias savo srities specialistas iš ten nė cento negausi. Nei pats geriausias ledų pardavėjas, nei šaltkalvis, nei gaisrininkas, nei būsimas kosmonautas ten nepageidaujamas.

Nes ten dirbti nereikia. Reikia mokėti įsisavinti. Arba pasisavinti. Arba žinot su kuo pasidalinti. O ar turime tokių specialistų?

Ar Lietuvoje yra bent viena amatų mokykla ar kokia kitokia institucija, kuri ruoštų, tarkim, ES lėšų įsisavinimo specialistus? Juk ten milijardai vartosi! Kurių laiku neįsisavinus, jie pradingsta...



Matydami, kaip plaukia pro šalį šimtai milijonų, žmonės eina iš proto. Iš nevilties steigia viešąsias įstaigas, kurių skaičius artėja jau prie dvidešimties tūkstančių, skelbiasi neaiškiais specialistais, perka dramblius, organizuoja kultūros sostines, apsišaukia pyderais, neįgaliais, žurnalistais, politikais, globalistais...



Ir vis tiek neįstengia įsisavinti visų milijonų, kuriuos po to mūsų tarnai valdžioje, nelaimingi valdininkai, yra priversta gėdingai tarpusavyje po stalu išsidalinti, kad neprapultų.

Ar ilgai tai tęsis, priklauso nuo to, kaip greitai Lietuvoje atsiras tikri pinigų įsisavinimo specialistai. Kol kas akivaizdu, kad mes, lietuviai, įstojome į Sąjungą vieningą tam pilnai nepasiruošę!