Ko verti mūsų džiaugsmai ir liūdesys

Ką jaučiu savo aplinkoje, ką paporinate jūs, pasidaliję dažniau sielvartais ir rūpesčiais, o ne džiaugsmais, - taip - gyvenimas tarsi amerikietiški kalneliai, kuriais ryžotės pasivažinėti. Ir baimė iškristi, ir džiaugsmas dėl skrydžio pojūčio.

Šią savaitę sulaukiau jūsų prisipažinimų. Nebuvo jų prūdais, bet tema panaši - vėl vienišos Velykos. Visai suprantu, jei jos bus dviem, dar labiau suprantu - jei vienam.

Bet džiaugsmų gali visai nesuteikti sugarmėjusi šeimyna. Pagalvokite patys ir prisiminkite - kažkas įskaudino, neatsargų žodį pasakęs. Ir nuoskauda nusėdo ilgam. Ir jūs visai pamiršote, kiek tas įskaudinęs žmogus įvairiose situacijose džiaugsmo yra suteikęs.

Džiaugsmai labai greitai išsisklaido, nuoskaudos nugula ilgam. Kartais ir visam gyvenimui.

Neatleidžiate. Net tuomet neatleidžiate, kai susivokęs artimasis atsiprašo. Liūdna, bet taip yra. Ir tarp brolių su seserimis, ir tarp sutuoktinių.

Kai kas nors pasiguodžia dėl totalios vienatvės, suklūstu. Gal per daug reikalavai iš artimųjų, kaimynų, kolegų, pats nieko neduodamas. Ne materialiai. Dvasiškai.

Būname visokie. Kiti - taip pat. Bet kokia apima palaima, kai kažkas pajunta - tu pavargęs, tu - susierzinęs. Pajutusysis nieko nesako - prie ausies prikiša ausinuką, iš kurio sklinda žodžiai tiesiai į širdį. Kaip jie tau buvo reikalingi. Būtent tuo momentu.

Kartą, su reikalais atėjusi į vieną kontorą, pajutau, kad tik kelis kartus matyta ponia, su kuria nebuvau nei bendravusi, nei kokioje užstalėje sėdėjusi, sunkiai tramdė, bet tramdė ašaras. Instinktyviai jos paklausiau: kas nuskriaudė, kam duoti į snukį? Nustebau, nes jos veidas nugiedrėjo. Adreso nenurodė, situacijos nepuolė aiškinti. Tik praėjus keleriems metams, atsitiktinai sutikta išpažino: "Kaip jūs man padėjote su tuo snukiu." Situacijos ir tuomet neaiškino. Ir gal padėjau visai ne tuo snukiu, o kad tuo momentu gal buvau vienintelis žmogus toje kontoroje, pajutęs jos būseną.

Nepradėsiu trelinti apie dėmesingumą sau. Ir visišką abejingumą kitam. Pastarojo, atrodo, vis gausiau. Nes dabar mylėti save moko ir ragina iš visų kampų. O mylėti kitus kaip patį save, - gal tik dvasininkai. Ir tai ne visi. Kai vieno vyruko paklausiau, kodėl jis toks atžarus mamai, kuri jį ir tokį be galo be krašto myli, šis atkirto: "Tegul ji myli pirmiausia pati save." Gal ir buvo tiesos jo žodžiuose.

Šiandien Didysis penktadienis. Poryt - Velykos. Prisikėlimo džiaugsmo niekas nepadovanos. Net jei Velykų švęsti sugriūtų visa šeimyna. Džiaugsmas būna tylus, jei tu pats prisikėlei ir pasijutai bent kiek geresnis, dėmesingesnis, o gal ir tyresnis. Džiaugsmingų Velykų. Nes tas tikrasis džiaugsmas subręsta tavoje širdyje. Nesvarbu - vienas tu ar bent dviese.        

 

GRAŽINA