Karas, kuris žudo

Specialistai tam skiria ne tik dėmesį, bet ir visuomenės mokymus, tačiau dauguma numoja ranka, atseit, ką jūs čia man suokiat. Tyčia tikriausiai. O gal už didelius pinigus.

Viskas būtų gerai, jei ne žmonių galimybės keisti savo nuomones. Mes kartais einame į rinkimus ar net mitingus, nes, mūsų manymu, kažkas yra negerai. Tai reikia keisti - ir į gerąją pusę. Kuri ta geroji pusė mums padeda nustatyti laikraščiai, televizija, radijas ar socialiniai tinklai, kartais dar kaimynai ar bendradarbiai, giminės. Tiesa, draugų ar kitų žmonių nuomonės taip pat yra iš kažkur gautos, todėl gali būti ne tik netikslios, bet ir klaidingos. O jei dar pagalvoti apie visokius gandus ir spėliojimus, sąmokslo teorijas, galima nukeliauti gana toli.

Kodėl tenka nuolatos aiškinti apie šiuolaikinį karą? Todėl, kad jame dalyvauja visi. Nori jie ar nenori. Numojimas ranka irgi yra siekiamybė oficiozų, kurie stengiasi pateisinti savo karinius nusikaltimus Ukrainoje. Et, tai netikros naujienos, pačių išmislai.

Nesiimsiu teikti gana daug pavyzdžių, kai žmonės Rusijoje netiki net savo giminėmis ar draugais iš okupuotų teritorijų, nes jų televizija ar spauda rašo visai kitaip. Dvidešimt metų propagandos duoda savo vaisius, ir kai kurie žmonės nuoširdžiai tiki melagienomis ir Ukrainos frontų.

Atrodytų, jog tai tik atskiri epizodai, tačiau matau, jog tokia karo propaganda vyksta nuolatos. Vaikai ar net kūdikiai, aprengti pseudokarinėmis uniformomis – puiki poveikio priemonė. Rusijoje atgimė ir Putinjugendas, pastatyta net speciali karinių pajėgų cerkvė, per kai kurias šventes statomi faneriniai Reichstagai, kurie vėliau atakuojami. Šiomis dienomis per televiziją matai vadinamąjį parką, kuriame demonstruojama sunaikinta priešo technika.

Tai vyksta socialinių tinklų represijų šone, kai už „laiką“ gali gauti ne tik baudą, bet ir keletą metų kalėjimo. Nors mums ir nesuprantama ar net nežinoma, bet kai kurie socialiniai tinklai Rusijoje yra jau blokuoti, buvo siekiama sukurti Rutubą, bet kol kas jis dirba sunkokai. Tačiau manyta, kad juo pakeis užsienietišką variantą.

Į internetinio karo formas galima pažiūrėti plačiau. Jos itin išryškėja Rusijos puolimo metu. Viena pusė skelbia tik duomenis apie priešininko nuostolius, kariuomene ir įranga. Kita pusė daro tą patį, o patikrinti veik niekas negali. Čia išlenda vadinamieji ekspertai, kurių kvalifikacija abejotina. Iš kur jis gali žinoti, koks jo išmanymo lygis? Dešimtis metų užsiėmė kuo kitu, o dabar – ekspertas. Protingam žmogui tenka jais abejoti ir bandyti lyginti duomenis iš daugelio šaltinių. Vargu ar galima surasti tik vieną, kuriuo būtų galima absoliučiai pasitikėti. Kiekviena kariaujant valstybė turi savo interesus, nacionalinius ir kitus, todėl gal ir ne meluoja, kaip Rusija, bet manipuliuoja duomenimis (vaizdiniais kadrais, televizijos reportažais ir pan.). Paprastas pavyzdys: mums rodomi sugriauti namai ar miestai, bet nerodomi išlikę sveiki. Normalūs reiškiniai neiššaukia reakcijos, reikalingas išskirtinumas. Todėl tenka manipuliuoti, nenusiritant iki melagienų.

Tiesa, yra dalykų , kurie atrodo amžini. Vienas iš jų yra manipuliacija. Ji tiek įvairi, kad vienoje knygoje ją sunku ir aprašyti. Medicina, prekyba, karyba, propaganda ir visos kitos sritys - vienaip ar kitais yra manipuliuojama. Plačiau apie tai esu aprašęs knygoje: "Manipuliacija arba kaip paveikiami žmonės", jei kam svarbu , patarčiau perskaityti.

Informacinis karas sukelia daug nuostolių, pradedant ekonominiais, baigiant žmogiškaisiais. Tu negali nužudyti žmogaus, jei matai jame asmenį ar individą. Bet jei tai žemesnės grupės, rasės ar klasės atstovas, tuomet tai įmanoma padaryti. Taip buvo fašistinėje Vokietijoje, taip vyksta fašistinėje Rusijoje. Pirmiausia stengiamasi padaryti žmogų abejingu, vėliau buku ir lengvai valdomu. Taigi informacinis karas aukomis padaro dvi puses - puolančią ir besiginančią. Kiekvieną savaip, nors to ir įmanoma išvengti.