Kabliukas laimi prieš tinklą?

 Verslinės žūklės gynėjai remiasi keistais skaičiais.  Jų  žiniomis meškeriotojai per metus Kuršių mariose sugauna net 1305 tonas žuvies, dar pusę tiek jų, net 653, 3 tonas (vau, koks tikslumas!) – suryja kormoranai, o žvejai verslininkai tinklais ir gaudyklėmis sugauna vos 1000  - 1200 tonų! Beje, aš manyčiau, kad pastarasis skaičius gali būti arčiausiai tiesos. Ne todėl, kad be pretenzijų į absoliutų neklystamumą, nes parašytas tik 200 tonų tikslumu, o todėl, kad remtasi mokslininkų skaičiavimais iš verslininkų žūklės laimikių registracijos žurnalų ir ataskaitų.

Nenorėčiau daug plėstis čia į tai, ar žūklės žurnalai yra pildomi absoliučiai sąžiningai.  Abejones ir netgi juoką kelia kiti du skaičiai. Kaip buvo skaičiuojama kormoranų daroma žala? Gal kaskart kiekvienam kormoranui, atsiprašant, tuštinantis, buvo pakišamos po uodega svarstyklės? Nes kaip kitaip gali būti vertinamas dešimtųjų po kablelio tikslumas? O kas atskyrė kuri išmatų dalis yra suvirškintos marių, o kuri jūros žuvies? Beje, žvejai verslininkai jau įsigijo dar vieną priešą. Tai  – ornitologai, kurie ištyrė ir paskaičiavo, kad didžiąją dalį kormoranų maisto sudaro ne žiobriai, ešeriai ir sterkai,  o invazinės parazituojančios žuvys - grundalai.

Na, o meškeriotojų sugaunamos 1305 tonos žuvies yra tiesiog įžūlus melas, neatlaikantis jokios kritikos! Išeitų, kad žvejai verslininkai 1000-čiu verslinių įrankių (600 statomųjų tinklų ir 400 gaudyklių) sugauna mažiau žuvies, nei meškeriotojai 1000-čiu kabliukų. Beje, 1000 kabliukų per dieną būtų labai jau pritemptas skaičius, nes dėl sezoninių draudimų ir netinkamų oro sąlygų, darbo dienų, šiltėjančio klimato, kai 3 žiemas paeiliui nebūta ledo, tinkamų žūklei dienų per metus susidarytų ne daugiau kelių dešimčių. Tik tomis keliomis itin palankiomis dienomis būtų įmanoma suskaičiuoti tūkstantį, ar daugiau meškerės kabliukų, vienu metų suleistų į Kuršių marias. O štai apie tūkstantį tinklinių įrankių mariose mirksta kone kasdien! Labai knietėtų sužinoti kas ir kieno iniciatyva tą melagingą skaičių apie meškeriotojų laimikius pagimdė.

Kaip vieną iš argumentų, kad verslinės žvejybos Kuršių mariose stabdyti negalima, verslininkų gynėjai pateikia žvejybą kaimyninės Kaliningrado  srities  Kuršių marių dalyje.  Esą, neišgaudžius žuvų Lietuvos pusėje, jas pasiims rusai. Tačiau už sienos, kur visais lakais Kuršių marių produktyvumas buvo didesnis, nei mūsų šiaurinėje dalyje, žuvų iš vieno hektaro sugaunama žymiai mažiau, nei Lietuvos pusėje ir vargu, ar išaugtų, Lietuvai nutraukus verslinę žvejybą. Kaliningrado srityje galioja totalus žūklės draudimas nuo balandžio 20 iki birželio 20 dienos. O Lietuvoje?

Lietuvoje rugsėjo  gruodžio mėnesiais, masiškiausios žuvų migracijos metu, vyksta intensyviausia žvejyba, yra sugaunama daugiau, nei pusė visų metų laimikio.  (Sugautos nerštui plaukiančios lašišos į ataskaitas nepatenka, jos parduodamos nelegaliai).  2020 metais vien per vieną rugsėjo mėnesį verslininkai sugavo 44 tonos sterkų jų migracijos kelyje. Rusai draudžia bet kokią žvejybą visus metus jūrmylės spinduliu apie visus Kuršių marių ir Baltijos jūros intakus. Kada pagaliau tai bus padaryta Lietuvoje su Atmatos, Skirvytės žiotimis, Jūros vartais?  Rusai yra nemažai prisidirbę  užsienio politikos srityje ir pastaruoju metu bent gamtosaugoje Pasaulio akyse stengiasi atrodyti  pažangūs. Visoje Vakarų Europoje stabdant verslinę žūklę vidaus vandenyse, šituo keliu gali žengti ir Rusijos Kaliningrado sritis. Įdomiai atrodytume, jei čia mus aplenktų rusai!

Na, o bandymas suteikti šiuolaikinei  verslinei  žūklei  šimtmečiais puoselėto paveldo atspindį yra mažiausiai nesąžiningas.  Ar 1000 tinklinių įrankių, modernūs galingi motoriniai laivai atitinka kelias dešimtis burinių ir irklinių luotų? Ar tūkstančiams  pamario ir Neringos svečių brukamos rūkytos, dažnai nelegalaus dydžio žuvys gali būti prilyginamos kelių šimtų marių gyventojų aprūpinimu kasdieniu maistu?  

Gimęs ir nuolat gyvenęs Klaipėdoje, nuo mažų dienų mėgau žvejoti. Turiu daugiau, nei pusšimčio metų meškeriojimo Kuršių mariose patirtį ir savo akimis patyriau, kaip mažėjo žuvies Kuršių mariose. Ypač smarkiai plėšriųjų žuvų (sterkų, ešerių, lydekų), geidžiamiausio meškeriotojų laimikio, sumažėjo pastarąjį dešimtmetį ir kasmet ši tendencija ryškėja. Štai praėjusią vasarą Kuršių mariose vykusiose sterkų gaudymo spiningu varžybose 28 dalyviai, tikri šio meškeriojimo  įrankio asai, per du žūklės etapus sugebėjo pagauti vos 6 legalaus dydžio žuvis. Aš tokį patį skaičių sterkų ties Kiaulės nugara praeitais metais pagavau per visą sezoną, per kelias dešimtis žvejybų.

Matydami blogėjančią situaciją, meškeriotojai patys inicijuoja draudimo terminų sau ilginimą, kritiškai riboja paimamų žuvų skaičių ir kiekį. Todėl nepaprastai skaudu, kad žvejams verslininkams neribojamos netgi sugaunamų vertingų žuvų kvotos, kad Neringos kioskeliuose poilsiautojams siūlomi sterkiukai nesiekia nė pusės to dydžio, kuris nustatytas meškeriotojams ir kurio jie sąžiningai laikosi, kad pardavinėjami rūkyti ešeriukai nebuvo sulaukę nė pirmojo neršto! Tokio „delikateso“ atsisakymas tikrai nesužlugdys visos Neringos. Nei viešbučiai, nei privatininkai tikrai nepajus poilsiautojų trūkumo, jeigu jiems bus pasiūlyta atvežtinė rūkyta žuvis. Neringos lankytojų tikslas nėra prisiryti rūkytos žuvies.

Kuršių marios yra nustekentos iki kritinės ribos. Kai kurioms žuvų rūšims iškilo grėsmė visai išnykti, o kai kurios – perpelė, sykas, upinė nėgė, jau ir nebeatsigaus be dirbtinio veisimo.  Šioje situacijoje keistai atrodo kelių mokslininkų ichtiologų pozicija. Galbūt jie bijo, kad uždraudus verslinę žūklę, nebegaus pelningų užsakymų tyrimams iš Lietuvos biudžeto ir Europos Sąjungos? Nebijokite -  sąžiningo mokslo niekas neskriaus, visuomet atsiras vietos ir resursų Gamtos ir tuo pačiu vandenų tyrimams ir jų išsaugojimui.