Ką parodė pirmieji aštuonioliktosios Vyriausybės darbo metai?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO APSKRITOJO STALO kalbėjosi politologas Algis KRUPAVIČIUS, Seimo nariai Artūras SKARDŽIUS, Valius ĄŽUOLAS bei teisininkas, buvęs Seimo pirmininkas Artūras PAULAUSKAS.

G. JAKAVONIS. Reikia pripažinti, kad šiai Vyriausybei iššūkių netrūko - kilo naujos koronaviruso bangos, šalį užgriuvo nelegalūs migrantai, patys prikūrėme bėdų užsienio politikoje.

Turint tai galvoje, žvilgsniai krypsta į žmones, vadovaujančius ministerijoms, kurios tiesiogiai sprendžia su minėtomis negandomis susijusius klausimus.

Elementaru, kad bet kurioje kritinėje situacijoje geriausiai tvarkosi tos srities profesionalai, bet štai Arūnas Dulkys, Agnė Bilotaitė vadovauja ministerijoms kaip politikai, kurių išsilavinimas neturi nieko bendro su jų kuruojamomis sritimis, o matant Gabrieliaus Landsbergio daromas klaidas, nesiverčia liežuvis pavadinti jį patyrusiu užsienio politikos strategu.

Taigi, klausimas būtų apie šios Vyriausybės profesionalumą.

A. PAULAUSKAS: Jau paskelbus Vyriausybės sudėtį, kilo abejonių, ar pajėgs atskiri ministrai susitvarkyti su jiems tekusiomis pareigomis, ar užteks žinių, supratimo, išminties nepabloginti žmonių gyvenimo.

Politikai, ne išimtis ir Vyriausybė, visada deklaruoja, kad dirbs žmonių gerovės vardan. I.Šimonytės Vyriausybės programa dar skelbė etinius, moralinius veiklos principus, tarimosi su visuomene, priimant svarbius sprendimus, imperatyvą.

Geriausiai politiko kompetencija išryškėja sudėtingose situacijose, kai reikia greitai priimti sprendimus ir įtikinti visuomenę juos vykdyti.

Šiai Vyriausybei tenka spręsti pandemijos, pabėgėlių klausimus, su jais susijusias ekonomikos problemas.

Reikia pripažinti, pandemijos lauke proveržis neįvyko, nors jau išrastos vakcinos ir žmonės jomis skiepijasi, trečius metus gyvename asmeninės laisvės suvaržymo sąlygomis.

Premjerė atvirai pareiškė, kad bizūno politika yra efektyviausia priemonė kovojant su COVID-19 sukelta krize.

Akivaizdu, jog sunku kalbėti apie sveikatos apsaugos ministro kompetenciją, kai mirtys kiekvieną dieną skaičiuojamos dešimtimis.

Prie viso to pridėkime didžiulį visuomenės susiskaldymą, nepasitikėjimo Vyriausybe augimą.

Esant tokiai sudėtingai situacijai, žibalo į ugnį nuolat pylė teisingumo ministrė. Ji teikė įstatymo projektus dėl atsakomybės už neapykantos kalbą, tautinių mažumų, narkotikų vartojimo legalizavimo, partnerystės ir kitus, neturinčius visuomenėje pritarimo.

Nelegalių migrantų veržimąsi į Lietuvos teritoriją pavyko sustabdyti ir šį sprendimą visuomenė palaikė.

Tačiau vidaus reikalų ministrė, ypač pirmąjį mėnesį, vėlavo priimti ryžtingus sprendimus, todėl per 4 tūkst. pabėgėlių atsidūrė Lietuvoje.

Šiandien normalu, kad politikai kuria tarnavimo žmonėms įvaizdį pasitelkdami žiniasklaidą, socialinius tinklus, specialistus, taip rodydami darbų ir jų rezultatų naudą visuomenei ir valstybei.

Politikams rodyti tik save, kalbėti tik apie save, visai nesiejant savo veiklos su žmonių gyvenimu, valstybės ateitimi tapo madinga. Atsirado terminas „feisbukinė", „instagraminė" politika, kuri labai tinka vykdomai užsienio politikai.

Užsienio reikalų ministras vykdo savarankišką, „feisbukinę" politiką, kuri jau pradeda kenkti šalies žmonėms, o jis kalba apie vertybes, kurias labai greitai pamiršta, kai reikia spręsti paties atsakomybės klausimą. Visiškas šios Vyriausybės fiasko įvyko tada, kai savo pirmajam biudžetui priimti reikėjo prašyti opozicijos balsų. TS-LKD partijos pirmininkas, užsienio reikalų ministras G.Landsbergis, net nesiteikė paaiškinti, kodėl ignoravo balsavimą dėl biudžeto.

Pirmaisiais metais Vyriausybei nepavyko pademonstruoti kompetencijos, moralės svarbiausiose srityse. Šiame fone išsiskiria ministrė M. Navickienė, kuri ramiai, bet produktyviai dirba socialinėje srityje. Tačiau „trašų" skandalas neužgesintas, ministrų klaidos jau turi neigiamos įtakos verslo bendruomenei, todėl lengvo kelio šiai Vyriausybei neprognozuoju.

A. KRUPAVIČIUS: Formuojant vyriausybes ir parenkant kandidatus į ministrus, paprastai yra du kriterijai. Pirma, kandidatų politinė patirtis, antra - ekspertinis arba profesinis kandidatų pasirengimas tos ar kitos ministerijos veiklos srityje.

Geriausias variantas, kai būsimi ar jau esami ministrai abu kriterijus tenkina, t.y. turi pakankamai patirties kaip politikai ir profesiškai išmano savo ministerijos veiklą.

Profesinis kandidatų pasirengimas yra itin svarbus, kai Vyriausybei tenka veikti krizės sąlygomis. Vien dėl to, kad ministras profesiniu požiūriu galėtų įvertinti operatyvius politinių sprendimų siūlymus, nes krizės metu labai trūksta laiko jiems parengti ir priimti.

Kita vertus, profesiškai tinkamai pasirengęs ministras šalia politinės galios svertų dažnai gali pasinaudoti savo profesine reputacija vieniems ar kitiems sprendimams pagrįsti.

O krizių laikais neretai susiklosto taip, kad specialiai yra formuojamos ekspertų vyriausybės, kad krizes būtų lengviau įveikti.

Dabartinėje Vyriausybėje yra ne vienas politikos naujokas ir ne vienas ministras, kuris profesiškai, švelniai tariant, yra tolokai nuo jo vadovaujamos ministerijos veiklos srities.

Bendra šios Vyriausybės ministrų problema yra ta, kad jų palankaus ar nepalankaus vertinimo visuomenėje balansas daugeliu atvejų yra su minuso ženklu, neišskiriant net ir premjerės I.Šimonytės.

Kaip išimtis galime išskirti tik krašto apsaugos ministrą A.Anušauską ir socialinės apsaugos ir darbo ministrę M.Navickienę - tai liudija „Vilmorus" atliktos visuomenės nuomonės apklausos.

Beje, abu jie gana neblogai atitinka minėtus ministrų atrankos kriterijus.

Kalbant apskritai, I.Šimonytės Vyriausybė pirmiausia yra partinė, o ne ekspertinė.

Tai nebūtų problema, bet ne vienam ministrui dar trūksta ir patirties nacionalinės politikos ar vykdomosios valdžios veiklos srityse. Kai politinės patirties trūkumą papildo profesinio išmanymo stoka, tai bendras rezultatas nėra geras.

O lyginant su kitomis vyriausybėmis, I.Šimonytės kabinetas nėra nei profesionaliausias, nei labiausiai politiškai patyręs.

A. SKARDŽIUS: Tampa dėsninga, kad, kai tik į valdžią sugrįžta dešinieji, kaskart į Seimą skrieja akmenys ir dūžta langai. Taip nutiko 2009 m. sausio 16 d. A.Kubiliaus Vyriausybei, ta pati lemtis 2021 m. rugpjūčio 10 d. pasikartojo ir I.Šimonytei. Abiem atvejais piliečių veiksmai buvo išprovokuoti neadekvačių valdžios sprendimų.

Matyt, dešinieji, po ilgo laiko vėl gavę valdžią, praranda nuovoką ir ima prieš savo žmones švaistytis lazda ir botagu.

Vyriausybė metus baigia pačia didžiausia krize - „vertybinę" konservatorių politiką ištiko bankrotas. „Belaruskalij" trąšų tranzitas sukėlė vieną didžiausių pastarojo meto politinių krizių Lietuvoje. Ir čia kaltas ne COVID-19 virusas, nors ir atkeliavo iš Kinijos, o Vyriausybės nekompetencija ir negebėjimas valdyti valstybę.

Pirmieji šios Vyriausybės metai buvo pažymėti kova už demokratijos vertybes - nuo Baltarusijos iki Sakartvelo, nuo Rusijos iki Kinijos. Skamba labai jau marksistiškai, tačiau žinant konservatorių patriarchų praeitį, nieko čia keisto.

Sunkiai suvokiama, kokius vertybinius kriterijus naudodami konservatoriai atsirenka, kurie diktatoriai yra savi, o su kuriais reikia kovoti. „Vertybinėje" valdančiųjų politikoje apstu ir daugiau dviveidiškumo.

Pavyzdžiui, kai Seimo darbotvarkėje atsiranda klausimas dėl buvusių KGB bendradarbių Lietuvoje išslaptinimo, tie patys konservatoriai „gulasi kryžiumi", kad šis klausimas nebūtų svarstomas. Taip nutiko Seime ir šiemet, nors mūsų kaimynai latviai KGB bendradarbių sąrašus paviešino dar 2018 m.

Mėgėjiška Lietuvos užsienio politika pritraukė pasaulio dėmesį ir dėl kilusio konflikto su Kinija. G.Landsbergis sumanė paerzinti Kiniją ir pažiūrėti, kas bus.

Vyriausybės sprendimas atverti Lietuvoje Taivaniečių atstovybę sugriovė viską, kas buvo kuriama ir ko buvo pasiekta su Kinija per pastaruosius dešimtmečius.

Pastaroji nustojo pirkti lietuvišką produkciją, atšaukė tiesioginius prekinius traukinius į Lietuvą, stojo eksportas. Verslas kiniškas prekes, elektronikos komponentus jau perka per tarpininkus Vidurio Europoje bei atidaro savo įmones kaimyninėse valstybėse. Kinija spaudžia Vokietijos automobilių dalių milžinę „Continental" nebenaudoti jos gamykloje Lietuvoje pagamintų komponentų.

Lietuvos pramoninkai nuogąstauja, kad kai kurios užsienio kompanijos jau stabdo investicijas mūsų šalyje. Akivaizdu, kad Kinijos ekonominio spaudimo priemonės sukels įvairių trikdžių Lietuvoje veikiančioms įmonėms.

Konservatorių pasiteisinimas, neva Lietuvos politika dėl Taivano padėjo pritraukti gyvybiškai svarbų JAV dėmesį, neatlaiko jokios kritikos. Net JAV nesiima tokių drastiškų veiksmų Kinijos atžvilgiu. Nepaisant įtampos tarp Kinijos ir JAV, tarpusavio prekybiniai santykiai išliko nepakitę, o prekybos apimtys pastaraisiais metais net išaugo.

Valdantieji viešai deklaruoja, kad Baltarusijos atžvilgiu užimta laikysena yra pagrįsta demokratijos revoliucijos pergalės šioje šalyje siekiu. Konservatorių partijos pirmininkas G.Landsbergis ir jo bendražygis Ž.Pavilionis, pasinaudodami savo ryšiais, iškaulijo JAV sankcijas „Belaruskalij" trąšoms, kurios Lietuvai smogė kitu galu.

Skaičiuojama, kad, per Lietuvą nustojus vežti „Belaruskalij" produktus, valstybės valdomi „Lietuvos geležinkeliai" ir Klaipėdos uostas netektų maždaug trečdalio krovinių.

Tai sudarytų apie 100 mln. eurų pajamų per metus. „Lietuvos geležinkeliai", su „Belaruskalij" turintys ilgalaikę iki 2023 m. galiojančią sutartį, tvirtina, jog nutraukus sutartį jiems gali tekti mokėti šimtus milijonų ar net milijardą eurų siekiančias baudas.

Be jokios abejonės, visi šie nuostoliai guls ant mokesčių mokėtojų pečių.

Jau dabar „Lietuvos geležinkeliai" iš biudžeto gauna dotacijas, siekiančias 35 mln. eurų, keleivių vežimo nuostoliams padengti. Praradus krovinius iš Rytų, nukentėtų ir Klaipėdos jūrų uostas, kuris taip pat ketina prašyti biudžeto paramos.

Net Ukraina, kuri turi realų karą su Rusija, visomis išgalėmis siekia, jog rusiškų dujų tranzitas per jos teritoriją nebūtų nutrauktas, kadangi tai garantuotos valstybės pajamos.

Jei tai nėra konservatorių slaptas tikslas sužlugdyti „Lietuvos geležinkelius" ir Klaipėdos jūrų uostą bei vėliau juos pusvelčiui parduoti, tai tokius valdančiųjų veiksmus belieka vertinti kaip visišką nuovokos praradimą ar smegenų neturėjimą.

V.ĄŽUOLAS: Žvelgiant į Vyriausybės metų darbą, apima siaubas. Jeigu per metus laiko Vyriausybė sugebėjo sukurti tokį nevaldomą chaosą, tai kaip atrodys valstybė dar po trejų metų jų darbo?..

Atrodo, kad ministrų atranka vyko vadovaujantis tokia logika - kuo mažiau kompetencijos, tuo geriau. Jie tik vykdo nurodymus, neužduoda klausimų ir tai puikiai matyti per Vyriausybės posėdžius.

O Vyriausybės valandos metu Seime uždavus klausimus ministrams, juos gelbėja ministrė pirmininkė, kalbėdama su begaline arogancija.

Kalbant apie COVID-19, turėčiau pasakyti, kad Vyriausybė paveldėjo vieną iš geriausiai valdomų valstybių pandemijos metu, tačiau po metų viskas apsivertė.

Prievarta ir nekompetencija davė rezultatų, o A.Dulkys įvykdė nusikalstamą veiklą prieš sveikatos sistemą, atšaukęs infekcinių ligų klasterį, kur būtų statomi atskiri infekcinių ligų skyriai ir nebereikėtų stabdyti kitų paslaugų teikimo ligoninėse, o visa ekonomika nepatirtų tokių drastiškų suvaržymų.

Štai Estija metų pradžioje tam skyrė 30 mln. eurų, bet mūsų valdžios tikslas turbūt buvo pakenkti sveikatos apsaugai, nes pagerėjus padėčiai nebebus pateisinimo drastiškiems suvaržymams ir taikomai prievartai.

Dabartinė Vyriausybė „įsisavinti" pinigus tikrai moka. Migrantų situacija taip pat buvo panaudota pinigams taškyti.

G.JAKAVONIS: Valdantieji yra pareiškę, kad I.Šimonytės Vyriausybė - geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai. Bet ar jums neatrodo, kad įtampa Lietuvos žmonių santykiuose su savo valdžia pasiekė tokį mastą, kurio mūsų šalyje dar nebuvo? Toks įspūdis, kad, augant visuomenės nepasitenkinimui, ši Vyriausybė savo kadencijos pabaigos gali ir nesulaukti...

A.SKARDŽIUS: Konservatoriams niekada nebuvo svarbu, kokią kainą teks mokėti Lietuvos žmonėms už jų padarytas klaidas būnant valdžioje. Valdantieji net neklausia žmonių, ar jie pasirengę apmokėti tokios politikos sąskaitas, ir nuolat gąsdina naujais mokesčiais. Kitąmet valstybės vardu ketinama skolintis dar beveik 4 mlrd. eurų.

Finansų ministerijai gali tekti papildomai skolintis ir geležinkelių infrastruktūrai išlaikyti.

Naujasis 2022 m. valstybės biudžetas, paremtas skolintomis lėšomis, nėra tvarus ir akivaizdžiai kelia pavojų Lietuvos ekonomikai. Vyriausybė net nesvarsto galimybės kompensuoti Lietuvos verslui potencialiai galimus nuostolius, jei šie atsirastų dėl sankcijų Baltarusijai. Ministrė A.Armonaitė tokią poziciją argumentuoja kaip pačių įmonių prisiimtą verslo riziką dirbant su „nedraugiškomis" šalimis.

Vargu ar galima būtų kvailiau sugalvoti.

Energetikos krizės ištiktos Europos šalys imasi konkrečių priemonių gelbėti vartotojus, tačiau mūsų Vyriausybė neturi jokio plano kainų šokui amortizuoti. Vienintelis jos vaistas nuo visų bėdų - skolintis iš bankų ir paskolą grąžinti su palūkanomis per 5 metus. Todėl nereikia stebėtis, jog Lietuvoje energetinis skurdas ir yra vienas didžiausių ES.

Net ir po metų valdantieji vis dar nesuvokia, jog valstybės valdymas - ne žaidimas smėlio dėžėje ir ne smėlio pilių statymas.

A.KRUPAVIČIUS: Viskas yra pažįstama, kai imama lyginti. Jei lygintume pastarąsias keturias vyriausybes nuo 2008 m. - I.Šimonytės, S.Skvernelio, A.Butkevičiaus ir A.Kubiliaus - tai po pirmųjų darbo metų blogiausiai buvo vertinama A.Kubiliaus Vyriausybė.

Po „naktinių" reformų visuomenės pasitikėjimas A.Kubiliaus Vyriausybe krito į reitingų bedugnę ir joje su nedideliais svyravimais ji sulaukė tuometinio Seimo kadencijos pabaigos.

Tačiau štai premjeru A.Butkevičiumi bei jo Ministrų kabinetu visuomenė pasitikėjo. Todėl ši Vyriausybė, matyt, būtų pirmoje vietoje, o po jos rikiuotųsi S.Skvernelio ministrų komanda.

I.Šimonytės Vyriausybė būtų antroje vietoje nuo apačios. Būna ir blogiau, bet toli gražu nėra ir gerai. Vienas svarbus I.Šimonytės ir A.Kubiliaus vyriausybių vertinimų skirtumas yra tas, kad pasitikėjimo mažėjimas dabartiniu kabinetu vyko palaipsniui, o ne staiga, kaip 2009 m.

Esminė menko pasitikėjimo priežastis yra „rimbo" ar baudimo politika pagrįstas pandemijos valdymas.

Užuot kūrusi stimulus ir motyvus piliečiams laikytis pandemijos apribojimų ar kitų varžančių įprastą gyvenimą veiksmų, ši Vyriausybė pirmiausia siekė paaiškinti visuomenei, kaip ji bus baudžiama.

Tokį paveikslą papildė kai kurių Vyriausybės narių netinkama viešoji komunikacija su gausiomis ironijos ir pašaipos dozėmis kitaip manantiems. Rezultatas - gilėjantis visuomenės ir valdžios susipriešinimas.

Gana paradoksali ši situacija yra tuo atveju, kad konservatoriai į 2020 m. Seimo rinkimus ėjo su šūkiu „Atkurti pasitikėjimą", bet po rinkimų įvyko priešingai.

Nieko gero nežada ir tai, kad I.Šimonytės Vyriausybė stoiškai, nors geriau būtų sakyti „pasyviai" ar „atsainiai", stebi naują besiplėtojančią krizę - kainų ar infliacijos pasiutpolkę.

Artėjant Vyriausybės darbo metinėms infliacija viršijo 9 proc., o ekspertai prognozuoja ir dviženklius jos skaičius. Tokių infliacijos skaičių Lietuvoje niekas neregėjo nuo 2009 m. pradžios. Ir Lietuva yra kainų augimo lyderė Europos Sąjungoje.

O krizių sąrašas dabartinei Vyriausybei, panašu, netrumpėja ir gali tik ilgėti. Jame kokia nors „trąšų krizė" būtų tik „laikina nesėkmė". Blogiau, kad tų krizių turinys tampa vis aštresnis, o vieną krizę papildo nauja.

Tad galiausiai šios Vyriausybės horizonte nesimato ženklų, kad būtų galima jai prognozuoti giedrą dangų.

Tikra „vyšnia" ant Vyriausybės „metinių torto" su stipriu baltarusiškų trąšų prieskoniu tapo viešųjų ryšių spektaklis, kurį būtų galima vadinti „Atstatydinimas". Finalinė scena sekė po tinkamai išlaikytos pauzės, bet pagal „naktinių reformų" tradiciją. Vėlai vakare. O jos žinia buvo - lai dega „atsakomybės laužas", bet jis ne mūsų ir ne mums, tad ant jo nieko mes nedeginsime. Nebent kokį nors iešmininką.

Tad lyg ir nieko naujo po saule. Gyvenimas tęsiasi. Politinis - taip pat.

Nors dabar nereikia būti labai įžvalgiems ir prognozuoti, kad po šių viražų pasitikėjimas I.Šimonytės Vyriausybe turėtų labai supanašėti su jos pirmtako A. Kubiliaus 2009 m. reitingais. O dabartinės Vyriausybės metinės įvyko, kiek netikėtai, gana prisvilusios.

G. JAKAVONIS: Iškilus bet kokiai problemai, šokame iš karto klausti Europos Sąjungos, JAV nuomonės ir kaulyti pinigų. Toks įspūdis, jog savarankiškos Vyriausybės, atstovaujančios lietuvių Tautai, nėra, tačiau turime ES ir JAV valdžių filialą Lietuvoje...

A. PAULAUSKAS: Lietuva yra ES narė, tad kasdien reikia derinti bendrus ir nacionalinius interesus. Prieš darydami strateginius žingsnius, privalome žinoti, ar turime tuo klausimu partnerius, kokį solidarumą pademonstruos kitos ES šalys, priešingu atveju pavojaus akistatoje atsidursime vieni.

Mūsų šalies saugumui ypač svarbi JAV parama, jos pozicija Baltijos valstybių atžvilgiu, todėl transatlantinis ryšys yra mūsų nepriklausomybės garantas. Kad išsaugotume šiuos ryšius, reikia subtilios, profesionalios politikos.

Užsienio politika negali prieštarauti vidaus politikai. Kaip rodo apklausos, I.Šimonytės Vyriausybė neturi visuomenės daugumos palaikymo.

Žmonių pasipiktinimas, nenoras remti šią Vyriausybę reikšmingai apsunkina pastarosios darbą, jo efektyvumą. Tokioje situacijoje net ir Europos Sąjungos pinigai pandemijos nuostoliams kompensuoti gali nebepadėti.

A. KRUPAVIČIUS: Šių laikų pasaulis yra savotiškas kaimas, kuriame yra visi su visais susiję. Tad bendradarbiauti, turėti sąjungininkų ir būti sąjungininkais yra natūralus būvis.

Kita vertus, Lietuva, kaip valstybė, jos politinis elitas turėtų aiškiai suvokti nacionalinius interesus. O jie, nepaisant tarpusavio sąsajų ir priklausomybių, skiriasi tarp skirtingų šalių.

Gal čia geriausiai tiktų garsusis britų užsienio reikalų ministro, vėliau premjero Henrio Palmerstono, dar 1848 m. pasakytas teiginys: „Mes neturime amžinų sąjungininkų ir neturime nuolatinių priešų.

Mūsų interesai yra amžini ir nuolatiniai ir mūsų pareiga - jais vadovautis." Jį nuolat prisiminti turėtų valdžioje esantys Lietuvos politikai.