Juozas Šikšnelis: Kasdienybės bruzdesys: ateitį sužinojau tik jai atėjus, o gal tiksliau užgriuvus

Todėl ateitį sužinojau tik jai atėjus, o gal tiksliau užgriuvus.

Ar korumpuoto milicininko nusunkta ateities spėjikė galėjo numatyti, kad po gero pusamžio Cvirkos paminklas nukeliaus į patvorį, o juk tada, studentavimo metais, ramiai bei jaukiai po jo kojomis gėrėme vyną tiesiai „s gorla“(iš kakliuko, tai yra iš butelio, dar niekas nevirkavo dėl planetos užterštumo plastmasinėmis bei popierinėmis stiklinėmis, jų paprasčiausiai nebuvo išradę), rašytojas prisimerkęs mus stebėjo, bet nepuolė skųsti, kaip vienas iš kolegų blizgančiu komjaunimo ženkliuku atlape, paskundęs fakulteto vadovybei, dar nuvairavo tiesiai į rūmus į kuriuos pirštu rodė proletariato vadas.

Petro Cvirkos paminklo nukėlimas. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Neva mes savo veiksmais paniekinom tarybinio literatūros milžino atminimą.

Ar reikia pridurti, jog dabar anas skundikas - vienas iš aktyviausių paminklo nugriovėjų.

Kaip sau norite, bet manęs neapleidžia įtarimas, kad visi aktyvistai, besistengiantys su šaknimis išrauti sovietinį palikimą, visų pirma, stengiasi ne dėl to laikmečio nepagadintos kartos, ne dėl tautos ateities, bet dėl savęs.

Per tuos trisdešimt su viršum metų jie nesurentė savyje tvirtų ideologinių pamatų, todėl kiekvienas iš sovietinių laikų likęs atributas, mechaniškai verčia juos priklaupti ir sukalbėti „Komunizmo statytojo kodekso“ maldelę.

Noras su šaknimis išrauti buvusį laiką, tai grubus bėgimas nuo savęs, kad tik niekas neprimintų jiems apie jų darbelius - skundimą, sulaužytus likimus, sugadintas karjeras. Nebus kas primena, grįš ramybė.

Taip jiems dingojasi.

Paminklai paminklais, ne ką mažesni stebuklai dedasi su rinkimais.

Renkamės demokratiškai ne iš vieno vieną, kaip anais tamsiais laikais, bet iš dešimčių vieną už kitą žavesnį, ką pagal programą, ką pagal šypseną savais, dar visai taisyklingais ir sveikais dantimis ar pagal pirmos bei aukščiausios rūšies protezus – pasirinkimas platus kaip prekybos centre. 

Tad kodėl po rinkimų dažniausiai užduodamas klausimas: kokie silpnapročiai balsavo už šiuos kandidatus?

Atrodo, kad rinkimų girnos sumala pačius tuos vertuosius, o į paviršių išspjauna niekam tikusius, kurie, pardon, bezdėdami seime, sugeba tik ėstis tarp savęs, bėgioti iš partijos į kitą partiją ar frakciją, pateikinėti neįgalius įstatymų projektus, nukreiptus ne ta kryptimi, kurią rodė policininkų lamdomas Gražulis – ne už Lietuvą, vyrai, bet prieš ją, o jau apie eilinius jos piliečius nėra ko užsiminti, nes kiekvienas seimo palaimintas įstatymas, kiekviena jo eilutė šaukte šaukia, kad tik, lietuvi, tau būtų blogiau.

Atkreipkime dėmesį štai į ką: dažnai girdime virkavimus: leiskite prie valdžios jaunimą, nes seniai pilni komunistinio raugo dar nuvairuos Lietuvą į Putino glėbį.

Tuo tarpu dabar veikiančios valdžios amžiaus vidurkis rodo, kad daugumą sudaro gimę po Nepriklausomybės atgavimo ir nėra ragavę sovietinės „šlapiankės“, nemažai baigusių Kembridžius ar Oxfordus ir net viena ausimi negirdėjusių marksizmo leninizmo paskaitų, tad kodėl jų valdymo stilius leniniškas?

Juk ne kas kitas, o proletariato vadas sakė: glavnoje viazatsia v draku, a potom posmotrim. Lietuviškai tai būtų: svarbiausia įsivelti į muštynes, o po to žiūrėsim.

Argi ne taip elgiasi vertybių besivaikanti valdžia? Juk sprendimai ir įstatymai priimami užsirišus akis ir užsikišus ausis: glavnoje viazatsia v draku.

Nespėjus priimti įstatymo, jį jau reikia taisyti arba stabdyti.

Nuo ryto iki ryto linksniuojama vertybinė politika, dažniausiai pamirštant, kas ta vertybė yra, ar ta minima vertybė nėra tik pigus greitai blunkantis blizgutis?

O nuostoliai? Jerunda, pasiskolinsim. 

Lietuvos ambasada Kinijoje

Bet svarbiausia, kad valdžios vertybių sąraše vietos statistiniam lietuviui nelieka. Laikas pakartoti klausimą: parodykit, kas rinko tokią valdžią – jaunąją leniniečių kartą.

Juk normaliose šalyse į tas mūsiškių linksniuojamas vertybes žiūrimą pro savo šalies ir jos piliečių prizmę, o ne vaikantis abstrakčių reitingų ir mandagių patapšnojimų per petį.

Panašu, kad viskas ritasi į tą pusę, kur neliks vyro ir moters, kur bus tik žmoga (man knieti paklausti VU gudragalvių, kūrusių „Lyčiai jautrios kalbos gairės“ kodėl ne žmogėnas, juk tai labiau panašu į belytį), kur vyraus vienalytės šeimos, kur neliks tautybių nei jų kalbų (Jablonskio palaikai bus iškasti ir sudeginti, kad nesivartytų kape, reikėtų pagalvoti ir į Anapilin iškeliavusius universiteto rektorius, juk jų puoselėtoje Alma Mater gimė toks dokumentas), o ištvermingiausi žmogiai / žmogai ar žmogėnai maitinami Europoje mažiausiomis pensijomis ir atlyginimais lyg tas čigono arklys atpratintas ėsti, gal atpras ir gerti? Jei nenudvės.

Net koktu paminėti, jog tradicinės šeimos kaip tokios neliks bus dviejų žmogienų sąjunga, kurią palaimins ne zagsas ar bažnyčia, o LGBT.

Ir visi patenkinti, niekas nieko neskriaudžia, nesityčioja, pederastais nevadina, nesiskundžia, tik, gaila, Europos žydrieji pinigais nesisvaido.

Pripažįsta, bet pinigų neduoda, didelis praradimas.

Dar pamiršta: neliks Kalėdų, Velykų ir kitų „gražiausių metų švenčių“, anot reklamos žiniasklaidoje, neilgai trukus neliks ir „opiumo liaudžiai“, anot čia jau kelis kartus paminėto proletariato vado, o jeigu liks tai pamaldos vyks visoms dar gyvoms religijomis iš karto: viena eilutė iš Švento Rašto, kita iš Korano, trečia iš Toros ir ketvirta iš Komunizmo statytojo kodekso, toks  miksas ir griežtos komandos: „stot“, “klauptis“, „sėsti“.

Ar iš anksto gultis ir laisviems laukti...anot vienos tokios.

Lengvai pasiduot neketinu: dar susirasiu sovietmetį menantį balvoną, jo papėdėje „s gorla“ išmauksiu butelį vyno, gėjus pavadinsiu pederastais, į praeivius kreipsiuosi „ponia“ ir „ponas“, išmesiu į šiukšlinę laisviečių  siūlomą žolės suktinę.

Ramus sulaukiau Kalėdų, kurios nėra „gražiausios metų šventės“, anot rinkodaros guru, bet savo esme man - prasmingas laikmetis, kurį verta sutikti ir praleisti užsimerkus bei užsikimšus ausis, kad negirdėtum to kasdienybės dūzgesio, girgždėjimo bei trankymosi, nes tai tuštybių tuštybė.

O Kristus, nepaisant visko, vis tiek užgimė...

Gintaro TOMKAUS nuotr.