Jolanta Blažytė: Velykos artėja, o išsilaisvinimas?

O manęs laukia įdomus reginys, kai su Kristaus prisikėlimu vienas kitą sveikins ir karo krankliai ir propagandos kūrėjai ir neskiepytų gyvenimo į pragarą vertėjai.

Įdomu būtų jų paklausti: įdomu, kažin ką jūs darytumėte jei Kristus taip imtų ir prisikeltų? Ir prisikėlęs sakytų: „eikite ieškoti taikos - tiek žemėje, tiek savo galvose. Ir kuo greičiau“. Į kokį kalėjimą jūs jį įkištumėte ar prie kokio kryžiaus vėl prikaltumėte?

Juk jo vietininką žemėje Romos popiežių jau beveik prikalėte. Už taikos siūlymą. O gal galvojate, kad Kristus grąžintų jums Krymą? O gal padovanotų jums kitą popiežių, labiau „užingridinį“?

Ar skirtų jums asmeninį palaiminimą už tai, kad prisiskyrėte sau teisę niekinti kitus, vien dėl to, kad tie „kiti“ nežino, kas yra „teisybė“, nes yra mažiau edukuoti ir mažesnių pajamų?

Jūs tikrai taip galvojate?

Šiandien turėjau labai įdomų pokalbį su vienu iškiliu dvasininku.

Kaip tik ta tema. Mano klausimas buvo: kas vyksta su žmonėmis? O gal ir su manimi kažkas ne taip? Gal aš kažką ne taip matau ir suprantu?

Daug kalbėjome. Dvasininkas pasakojo apie Dievo kibirkštį, kuri atsiskleidžia žmonių širdyse, deja ne visų.

Po šio pokalbio atėjo nauji supratimai. Jais ir pasidalinsiu.

Kas tas žmogus, kuris turi Dievo kibirkštį? Tai žmogus, besiremiantis į savo moralės ir etikos stuburą. Jis turi ryšį su savo aukštesniuoju „aš“ ir visą savo išmintį semiasi būtent iš ten.

Jis niekada jokios ideologijos, kad ir kokia ji graži bebūtų, neiškels aukščiau paties žmogaus. Žiūrėdamas į kitą žmogų, jis taip pat jame mato Žmogų.

Jis supranta, kad jeigu nebus žmogaus, tai nebus nei idėjų, nei mąstymo procesų, nei galų gale tos pačios ideologijos.

Be žmogaus ideologija yra niekas.

Beje, tokį žmogų galima pažinti ir iš išorinių požymių: jis sveikesnis, tarsi gražesnis ar jauniau atrodantis. Ir svarbiausia -skleidžiantis kažkokią vidinę šilumą. Prie tokio žmogaus norisi pabūti, jį apkabinti.

Bet mūsų žemė įvairi. Ir žmonės įvairūs. Kiti gi žmonės remiasi ne į savo vidinės moralės ir etikos stuburą ir ne į aukštesnįjį „aš“. Jie remiasi į kokią nors ideologiją.

Tą ideologiją suformuoja įvairūs veiksniai: tai ir vaikystės traumos, tai ir įvairios auklėjimo metodikos, tai ir sociumo mentaliniai „implantai“, o svarbiausia – kone kiaurą parą iš kiekvieno lygintuvo sklindanti propaganda.

Dėl šių priežasčių ir turime minią, einančią paskui ką nori – paskui influencerius, paskui lozungus, paskui FB rėmelius, paskui savo vaikystės traumas, bet tik ne paskui savo „dievišką“ kibirkštį.

Ideologija tokiems žmonėms yra aukščiau už Žmogų. Kitas žmogus jiems – tik „mėsa“ ideologijos įtvirtinimui. Juk prisimename tą garsųjį siūlymą „neskiepytus reikia šaudyti“.

O dabar vėl: „norim Krymo, tai tegul kiti iš savo kūnų gamina patrankų faršą“. (Įdomu, ką tokiems pasakytų prisikėlęs Kristus?).

Ir dabar matau tuos žmones, ant savo kupros iš paskutiniųjų tempiančius iš visų pakampių surinktą ideologinį krūvį.

Matau jų kančią, matau suvargusius ir nuo pykčio perkreiptus veidus, kurių neatkreipia nei raminančios tabletės, nei šiuo metu madingos „žolytės“, nei latytės kavytė.

Dėl savo ideologijos, kuri suteikia jiems leidimą būti vienoje ar kitoje bandoje, šie žmonės yra pasiruošę paaukoti viską: sveikatą, draugystę, šeimą, šalies stabilumą ar net gyvybę (jeigu reikės žūti dėl to nelemto Krymo, tai ir žūsiu). Tokių teisuolių agresijos susilaukiu ir aš. Ar pykstu?

Ne, žiūriu į tuos žmones su atjauta ir galvoju: neduokdie visą gyvenimą būti kalmaru, aptarnaujančiu svetimas idėjas ir ant savo kupros tempiančiu svetimus lozungus, nuo kurių jau baigia kojos į žemę sulįsti.

Tiesa, kartais pašmaikštauju, kad „Palata Nr 6“ turi teisę būti. Ir nėra galimybės jai nebūti.

Juk tokio palatos gyventojo kažkur giliai užspausta dieviškoji kibirkštis tyliai knibžda, vis bandydama prasiveržti link tos aukštesnės išminties...

Deja, bet minios implantuota ideologijas sako: „oi ne ne, marš į vietą, dieviškoji kibirkštie, mūsų palata turi kitų reikalų“. O čia jau ir kognityvinis disonansas tarp jausmo ir „teisingos“ ideologijos...

O čia jau ir palata. O čia jau ir kaltųjų sąrašas: nuo antivakserių iki nežinančių, kam priklauso Krymas.

Beje, kur kas didesnį nerimą kelia ne palata, o būtent tas „baltas pūkuotas“ ofiso planktonas.

Kuris tupėdamas amžinoje aukos pozicijoje ir besiskųsdamas sunkiu gyvenimu, atėjus galimybei keisti juos gniuždančią sistemą, staiga prisimena, kad ši sistema yra labai gera ir bet koks išlindimas iš sraigės kiauto yra pavojingas jų egzistencijai – juk neduokdie vieną dieną pavirsi peteliške ir pamatysi savo „suknistą“ gyvenimą iš aukščiau.

Štai šiuo metu prasideda įvairios rinkiminės kompanijos.

Matau, kad į politinę areną išeina žmonės, kurie prieš keletą metų iš paskutiniųjų kovojo prieš prievartinę marmalizaciją, ir prieš visokius užkalnius, užsimaniusius žmones paversti gyvuliais.

Dabar tie drąsūs žmonės, rizikuodami savo karjera ir apskritai būtimi, kovoja prieš prievartinį mūsų vaikų kišimą į karo patrankas.

Na ir?

Ir nieko: tas „baltas pūkuotas“ ofiso planktonas, besilaižydamas prievartinės marmalizacijos padarytas žaizdas, vėl po nosimi burba tą sraigės kiauto maldelę: „oi, mes čia ne prie ko, mes į politiką nelendam, mums viskas gerai, mūsų nelieskite ir apskritai, „aš pats sau galiu būti svarbus tik tada, kai manęs nėra““.

Šitų tai norėtųsi paklausti: tai kam jums tas prisikėlęs Kristus? Kodėl jūs jo laukiate, jeigu jums ir taip viskas gerai? Ko jūs tikitės? Ramių Velykų? O kas ta ramybė?

Sėdėjimas prie mišrainėmis nukrauto stalo, spoksojimas į propagandos kisielių verdantį teliką ir tas infantiliškas tikėjimas: „ai, gal kaip nors viskas susitvarkys, aš tai niekur nesikišiu, gal nebent kokius poterius sukalbėsiu, su verba po namus palakstysiu... ir viskas gi kaip nors susitvarkys, savaime“?

O gal tikrai? Ateis tas prisikėlęs Kristus ir viską sutvarkys: ir Krymą grąžins, ir skiepais nuo visų ligų apsaugos, ir tankų pripirks, ir vaikams „trenktus“ egzaminus padės išlaikyti ir šiaip visas suskilusias geldas sulopys?

O kas jei Kristus turės kitų planų. Boikotuosite Velykas ar taikysite jam sankcijas? Ar vėl kalsite prie kryžiaus?

Kristaus ėjimas vandeniu – tai simbolinis išsilaisvinimas iš dogmų bei įsitikinimų, leidžiantis pakilti aukštyn ir pamatyti kitą pasaulį.

Todėl labai noriu išreikšti kuklų savo prašymą: būkite geri, neskandinkite per vandenį einančio Kristaus, rišdami jam prie kojų savo dogmas, įsitikinimus ir iš TV dėžės sukrapštytas ideologijas.

Tegu mūsų Išganytojas eina toliau. Gal tada kažkas kažkam ims ir susišvies.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje