Jolanta BLAŽYTĖ: Lietuva bunda

„ Asmens teisėms, laisvei manyti, kas patinka ir gyventi pagal įsitikinimus kartu su panašiais į save, privataus gyvenimo neliečiamybei (taigi ir šeimai) ir pačiai demokratijai iškilo realus pavojus -tik jį kelia ne homofobai, seksistai ar tradicionalistai ir ne LGBT, o „lygių teisių", LGBT ir feminizmo korta manipuliuojanti labai specifinė <...> platforma, tik savo paties interesą atstovaujantis nevyriausybinis sektorius ir eurobiurokratai.

Ginantys šeimas, realiai gina jas ne nuo gėjų <....>, o nuo augančių politinių iniciatyvų nurodinėti, kaip elgtis namuose <....>, kaip auklėti vaikus, kokius žaislus jiems pirkti ar kokius žaidimus žaisti <....> nuo landžių pedagogų, socialinių darbuotojų, nevyriausybininkių, tarnybų, tarybų, centrų, fondų, kaimynų žvilgsnių, įtarimų skundų, nuo lytinio ugdymo, nuo ideologizuotų absurdiškų mokymų ir kursų <....> nuo kurstymo, sekimo, tikrinimo ir prievolės teisintis. <...> Nuo pastangų rūpintis kitų piliečių mąstymu, įdarbinant ištisą biurokratinį aparatą jam keisti, pradedant Stambulo Konvencija. „

Tuo tarpu asmeniškai aš dar pranešu, nuo ko reikia ginti mane, kaip moterį:

1. Nuo pačios Stambulo konvencijos, kuri iš esmės paniekina mano moterišką prigimtį ir socialinės lyties sąvoką iškelia aukščiau biologinės lyties.

2. Nuo agresyvių feminisčių, kurios nekenčia viso pasaulio, o statuso visuomenėje įtvirtinimui naudoja ne protą, moterišką išmintį, o agresyviai-pigią ideologiją, tokiu būdu pažemindamos viską, ką pasaulis tūkstančius metų vadino moteriškumu.

3. Nuo su moterų smurtu kovojančių kontorų, kurių visa kova prasideda ir baigiasi „eurobabkių" įsisavinimu ir lankstinukų dalybomis.

Asmeniškai aš pati finansuoju lyderystės ugdymo programas, kuriose vaikai (mergaitės, žinoma, taip pat) mokomi tapti savo gyvenimo lyderiais ir nekurti aplink save aplinkos, kurioje smurtaujama.

Manau, kad jau turiu pakankamai žinių tam, kad galėčiau įtarti, jog visos tos stambulo konvencijos ir kovai su moterų smurtu sukurti bei eurobabkėmis šeriami fondai yra visiškas „feikas", skirtas visuomenės kiršinimui, o ne moterų, kaip asmeninio gyvenimo lyderių, ugdymui.

4. Nuo prievolės gyventi visuomenėje, kurioje mąstantys „ne taip" žmonės apipilami patyčių srutomis, klijuojant jiems „debilų", „beraščių", „kaimiečių" etiketes. Visuomenėje, kurioje net Prezidentas privalo atlaikyti didžiulę psichologinę agresiją dėl to, kad atsiklausia visų žmonių nuomonės vienu ar kitu klausimu.

5. Nuo lakuotais batais pasipuošusių ir „išsilavinusių" inteligentų, kurie, patys bijodami iškišti nosį iš savo komforto burbulo, nepaliauja man aiškinti, kaip turėčiau gyventi ir kaip mąstyti.

6. Nuo daktarų mengelių, kurie, nusišluostę kojas į Lietuvos Konstituciją, vykdo žmonių segregaciją, įvedinėja nacistinio pobūdžio galimybių pasus ir siekia prievarta mane pasodinti ant eksperimentinių vakcinų švirkšto.

7. Nuo visokio plauko ekspertų, kurie, įsijautę į „Ubermensch‘o" vaidmenį, nebeskiria, kur yra Dievas ir kur yra tik jų siauras „triušio" protas.

Ir labai būsiu dėkinga tiems visiems neva „neišsilavinusiems" ar „besikeikiantiems" Šeimų maršo vyrams, jei jie apgins mane nuo visų aukščiau išvardintų pavojų. Apgins taip, kaip tik vyras gali apginti moterį. Žinau, kad lengva nebus. Nes pirmiausia reikės apginti save nuo desperacijos tampomų provokatorių....

PASTABA: šis prašymas neturi nieko bendro su homofobija. Mano pačios draugų tarpe yra nemažai netradicinės seksualinės orientacijos žmonių, su kuriais labai šitai bendraujame.

Beje, nemaža jų dalis patys yra pasibaisėję tuo, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje.

Nuoširdžiai palaikau „Šeimos Gynimo Maršo" idėją su viltimi: gal tai bus pirmas žingsnis, suformuojant visai visuomenei priimtiną vertybinę hierarchiją. Beje, filosofas F. Nyčė savo laiku minėjo, kad visai Europai gresia griūtis, jei nebus suformuota būtent vertybinė hierarchija.

Dainininkas Romas Dambrauskas savo dainoje klausia: „Gal jau laikas atėjo pakilt ir išeiti į šviesą?".

Manau, kad laikas tikrai atėjo.