Iš konservatyvizmo liko tik sosto paveldėjimas

- Pastaruoju metu daug šnekama apie globalistų ir tradicionalistų konfliktą, kuris iš esmės pakeitė kairės ir dešinės skirtį - tiesiog sveikas protas (tradicionalistai) priešinasi įvairioms prieš žmogiškąją prigimtį kovojančių fantastų (globalistai) iniciatyvoms. Ar toks reiškinys būdingas ir Lietuvai?

- Toks reiškinys, žinoma, būdingas ir Lietuvai, bet Lietuva nėra vieta, kurioje globalistinės idėjos kuriamos, todėl Lietuvoje galime kalbėti daugiausia tik apie globalistinės darbotvarkės vykdytojus ir mėgdžiotojus.

Jie paprastai tai daro ne iš idėjos, o dėl galimybių gauti kokių nors fondų finansavimą ir tikrų ar įsivaizduojamų karjeros galimybių.

Pavyzdžiui, sunku būtų įsivaizduoti, kad kokiai Armonaitei pernai nuoširdžiai buvo parūpusi vieno narkomano mirtis Mineapolio gatvėje ir dėl to prasiveržė jos spontaniškas ar idėjiškai motyvuotas protestas prie JAV ambasados.

Čia yra daugiau vaidybos ir atidirbinėjimo, nei realios kovos už tam tikras idėjas, kuriomis kovotojas tiki.

Tad Lietuvos sąlygomis tiksliau būtų kalbėti apie kovą tarp tų, kuriems rūpi Lietuva, ir tų, kuriems rūpi karjera ir pinigai. Tai pasakytina kalbant apie aktyvius veikėjus. Yra dar ir pasyvių palaikytojų masė, kurią veikia reklama, propaganda ir noras būti jėgą turinčiųjų pusėje, nes, susitapatinęs su jėga, žmogus jaučiasi stipresnis. Suprantama, visi šie faktoriai veikia globalistų arba karjeristų naudai.

- Dabartinėje Lietuvos valdžioje oficialiai dominuoja konservatoriai, taigi, kalbant teoriškai, - tradicinių vertybių gynėjai. Kuo pasireiškia jų tradicionalizmas?

- Konservatorių Lietuvos valdžioje nėra iš viso, tik tiek, kad viena partija, pasivadinusi Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionimis demokratais ir kažkada pavadinime turėjusi žodį „konservatoriai", iš inercijos iki šiol šiuo žodžiu dažnai vadinama, nors seniai to žodžio nebėra partijos pavadinime, jau nekalbant apie jos vykdomą politiką.

Konservatoriais jie galėtų vėl tapti nebent tuo atveju, jei kas nors pinigus ir karjeros galimybes dalintų už konservatyvumą. O jų tradicionalizmas pasireiškia nebent vienu feodaliniu reliktu - sosto paveldėjimo principu, juk niekam ne paslaptis, kad šios partijos pirmininkas tapo juo dėl pavardės ir atėjo į šią partiją tik užimti vadovaujančių pareigų.

Iki tol jis nei tos partijos veikloje dalyvavo, ir nei politika domėjosi tiek, kad tai būtų tapę kokia nors pastebima veikla - pasisakymais, straipsniais ar politinių veiklų organizavimu.

- Visuomenėje kilo nemenkas pasipriešinimas liberalų ir kitokių mažumų iniciatyvoms įteisinti naujoviškas šeimas, socialines lytis ir kitus panašius „stebuklus". Kiek mūsų visuomenė yra atspari šioms naujovėms?

- Mūsų visuomenė iš esmės nepritaria tokioms iniciatyvoms, bet politinių išvadų iš to nedaro. Nepritarti tam tikrai iniciatyvai ir per rinkimus balsuoti už jos iniciatorių - tai daugeliui normali praktika.

Tam labai padeda į daugelio galvas įkaltos nuostatos.

Pavyzdžiui, „politika - nešvarus dalykas, todėl aš nesidomiu politika!" - taip dažnai sakoma net su pasididžiavimu.

O toliau seka kita nuostata - „balsavimas per rinkimus - pilietinė pareiga!" Derinyje su pirmąja nuostata pastaroji reiškia visiškai iracionalų, savo paties nuostatų ir įsitikinimų neatitinkantį, bet reklamos įpirštą pasirinkimą.

Jei reklama tokio pasirinkimo nepajėgi įpiršti, tuomet vadovaujamasi nuostata „nėra iš ko rinktis - nedalyvausiu rinkimuose!" arba „nubausk valdžią - boikotuok rinkimus!" Tai - irgi geriausias pasirinkimas, kurio iš „nebepataisomų" žmonių gali tikėtis status quo išsaugoti siekiantys politechnologai.

Apie 2007 m. net veikė toks pseudopilietinis judėjimas „kitas pasirinkimas", kuris atvirai ir su nemažais resursais agitavo nubausti valdžią rinkimų boikotu. Todėl galima daryti išvadą, jog mūsų visuomenė kol kas atspari tai ideologijai, kad netaptų jos išpažinėja, bet visai neatspari, kad apsisaugotų nuo jos politinėmis priemonėmis.

- Lygiagrečiai šiems reiškiniams vyksta ir kova prieš Lietuvos istoriją, jos didvyrius bei iškiliausius istorinius įvykius. Oficialiai tai vadinama „mitų dekonstrukcijomis". Ką iš tikrųjų mėginama dekonstruoti ir kam to reikia?

- Kalbant lietuviškai, „konstravimą" galima suprasti kaip statybą, o „dekonstravimą" kaip griovimą. Suprantama, griovimas ir statyba gali būti dvi to paties proceso dalys.

Nugriauti lūšną ir jos vietoje pastatyti naują patogų namą - normalu. Tad mitų dekonstravimas, kitaip sakant, neveikiančių ar net žalingų idėjų nereikalingumo ir žalingumo parodymas, siekiant jas atmesti, gali būti naudingas dalykas. Tačiau visa esmė slypi tame, kas konkrečiai pavadinama sunaikintina atgyvena.

Jei siūloma nugriauti ne lūšną, o, pavyzdžiui, Gedimino pilį, tai toks dekonstravimas yra visai kito pobūdžio reiškinys. Pastaruoju metu vis dažniau susiduriame su būtent tokio pobūdžio dekonstravimu. Yra dalykų, kurie nėra savaime geri ar blogi - geri arba blogi jie būna konkrečiai bendruomenei.

Pavyzdžiui, bet kurį istorinį mūšį, kuriame viena pusė sumušė kitą, galima pavadinti didžia pergale, žiūrint iš nugalėtojų pozicijos, ir tragišku pralaimėjimu, vertinant iš pralaimėjusios pusės pozicijų.

Nešališko stebėtojo požiūriu, abu šie vertinimai turėtų būti laikomi teisingais, ir vienas iš jų gali būti atmestas ir išnykti, tik išnykus vienai iš mūšyje kovojusių pusių. Jeigu nugalėtojų ar nugalėtųjų palikuonims staiga pasiūloma įvertinti šį įvykį iš priešingos pusės pozicijų, tai jau ne istorinio įvykio suvokimo tikslinimas, o pačios įvykį išgyvenusios bendruomenės, jos istorinės atminties neigimas.

Tad kai bandoma sumenkinti tokius mūsų tautos istorijai svarbius dalykus, kaip Birželio sukilimas, partizanų kovos, tai nėra istorijos vertinimo ar tikslinimo klausimas, o vertintojo pozicijos lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos valstybės atžvilgiu išraiška. Todėl vykstant padoriam, pagarbiam bendravimui tarp tautų, niekas neturėtų siekti primesti kitai tautai nuostatų, kaip vertinti savo istoriją.

- Ar neatrodo keistai, kad šiuolaikiniai liberalai, kurie neva pasisako už laisves ir privačios nuosavybės dominavimą, padarė viską, kad privatūs verslai žlugtų, o žmonės sėdėtų uždaryti?

- Tai gali atrodyti keistai, jei vertintume iš klasikinės liberalios ideologijos pozicijų. Tačiau kaip iš konservatyvios ideologijos liko tik sosto paveldėjimo principas, taip iš liberalios - tik nuostata - „man į viską nusispjaut". Jei kas sako „aš į tai žiūriu liberaliai", reiškia, kad „man tai nerūpi - tegu bus, kaip bus".

Kaip prasitarė Šimonytė, jie tik vykdo užduotis.

Kieno užduotis - nepatikslino ir vargu ar patikslins. Iš veiksmų matosi, kad vykdo didžiosioms korporacijoms reikalingo pasaulio perkrovimo, globalizavimo, tradicinių socialinių institucijų, organizacijų, bendrijų griovimo programą.

Šiuo požiūriu smulkaus ir vidutinio verslo naikinimas tiesiog valo rinką didžiosioms korporacijoms.

Šis tekstas yra autoriaus nuomonė ir nebūtinai atspindi redakcijos poziciją.