Gediminas Jakavonis: Istorinė konservatorių pergalė ar Lietuvos pralaimėjimas?

Pirmiausia, jeigu kas nors analizuoja ir pabando prognozuoti antro rinkimų turo rezultatus, tai matematiškai labiausiai tikėtina, kad daugiausia vietų naujajame LR Seime turės konservatoriai. 

Netgi jei taip neįvyktų, jie jau pasiekė savo istorinę pergalę ir apie jokias rinkimines sūpuokles iš dešinės į kairę čia kalbėti neverta. 

Ar matėte, kas pateko į mūsų parlamentą po pirmojo rinkimų turo? 

Ar daug čia naujų, nematytų veidų? 

Būtent, „šalyje, kur miega kapuos didvyriai“ niekas nepasikeitė ir po antrojo rinkimų turo niekas nepasikeis!

Paprastai, per visa atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, būdami valdžioje, konservatoriai tiek prisidirbdavo, kad sekančiuose Seimo rinkimuose tautiečiai jais nebepasitikėdavo ir rinkdavosi kitas politines jėgas. 

Taip buvo 2000-aisiais, kai konservatorių vadovybė padovanojo „Mažeikių naftą“ amerikiečių „Wiljams‘ui“, taip atsitiko po „po krizių Premjero“ A. Kubiliaus vadovavimo Vyriausybei 2012-ais. 

Dabar, atrodo, po skandalingo savo ketverių metų buvimo valdžioje laiko, ant „atsarginių“ suolelio konservatoriai nesėdės. 

Jie, visai nesvarbu, bus valdančioje daugumoje ar opozicijoje, yra landsberginiai konservatoriai. 

Šiandien jie yra faktiniai Lietuvos valdovai, kuriems negalioja mūsų šalies įstatymai, Konstitucija, kuriems nusispjauti ant to, ką sako Prezidentas G. Nausėda.

1990 m. Kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusioje ir demokratine pasiskelbusioje valstybėje „minkštosiomis galiomis“ vykdomas landsberginių konservatorių „šliaužiojantis perversmas“ šiandien pasiekė pergalę prieš Lietuvos žmones.

Šiandien jie yra faktiniai Lietuvos valdovai, kuriems negalioja mūsų šalies įstatymai

Per trisdešimt ketverius metus istorijos ratas apsisuko, o ėmęsis tautos vado vaidmens, buvęs Maksizmo-leninizmo katedros dėstytojas atvedė mūsų Lietuvėlę į tuos pačius brežnevinius laikus, kur viena partija, viena tiesa ir lietuviai savo šalyje nereikalingi.

Landsbergių arba lietuviškųjų brežnevų šeimynėlė tikriausiai išmokę sovietmečio pamokas, kad būnant valdžioje, svarbiausia ne šalies, o savo paties šeimos bei partiečių gerovė.

Prisimenu Atgimimo laikų Kaušpėdo „Anties“ atliekamas dainas: „Lietuvos valstybė“ arba tą, kurioje skamba žodžiai: „minia mes ar žmonės“ ir matau jas atliekantį autorių I. Šimonytės rinkiminiame štabe, darosi liūdna.

Kaip lietuvius, sugebančius pasipriešinti brutaliai jėgai, keičia iš užsienių gauti ir nuo savų tautiečių per energetikos sektorių plėšiami landsbergistų rankose atsidūrę pinigai. 

Tautinė valstybė – tai pirmiausia savo kalbą ir kultūrą istorinėje teritorijoje išsauganti valstybė su jos valdžia. 

Puslenkės konservatorės I. Šimonytės vadovaujama Vyriausybė sugebėjo padaryti viską, ką galėjo, jog taip neatsitiktų. 

Pradėkim nuo to, kad mūsų vėliava, kuri vienija tautą, jos vadovaujamų ministrų prilyginta LGBT, transvestitų ir kitų valstybių ženklams, o eilės pusgalvių liberalų, LR Seimo narių siūloma nekelti net mūsų valstybinių švenčių metu. 

Parodykit man nors vieną kitos šalies parlamentą, kuris keltų ant savo valstybės institucijų kitos šalies vėliavas. 

Mes unikalūs, nes mūsų šalies valdžiai daug svarbiau karo reikalai Ukrainoje, Kinijoje skriaudžiami uigūrai, amerikoms reikalingi taivaniečiai negu mažas pensijas ar mažus atlyginimus gaunantys tautiečiai.

Marksizmo-leninizmo katedros dėstytoją išugdžiusi Sovietų Sąjunga, kurioje „mums broliai buvo visos tautos“, o dabar landsbergių Lietuvos „valstybinė politika“, kur per savo aplinkos naudą vertinami visi valstybės sprendimus nulemiantys valdžios veiksmai.

Visada tikėjau savo lietuvių tautos valstietišku, ant savo žemės gyvenančių žmonių protu ir sugebėjimu išlikti, išsilaikyti visuose istorijos „žemės drebėjimų“ laikotarpiuose. 

Negi mūsų tautos išmintį jau nupirko ir į eurus ar dolerius jau išmainė valdžios išrinktieji, kurie mano vieną, sako kitą, o galvoja trečią. 

Taip gyvenom sovietmečiu, kai valdžioje buvo komunistai, taip gyvenam dabar savo nepriklausomoje-demokratinėje valstybėje, kur mus valdo konservatoriai. 

Vėl ta pati baimė sakyti, ką galvoji, vėl ta pati lietuviškumo kaip buržuazinės nacionalistinės atgyvenos įvardijimas, tik dabar su sovietmečio naratyvo vardu. 

Dabar mes, anot G. Landsbergio, Ž. Pavilionio ar M. Maldeikio, Vakarų avangardas ir pasaulio bamba, kuri triuškina imperalistinę Kiniją ir neša visam pasauliui demokratiją.

Bet kuris sveiko proto žmogus tik pasukiotų pirštą prie smilkinio, bet Lietuvoje šie „proto bokštai“ vėl išrenkami į valdžią. 

„Megztųjų berečių“ seniai nebėra, jos jau išmirė. 

Bet Lietuvoje, kurioje gyvenančią tautą šviesios atminties ministras R. Sikorskis išvadino „veršių tauta“, užaugo nauja, laukiančių, ką jai duos valdžia, karta. 

Šiai, konservatorių valdančiai, žmonių grupei nereikalinga nei Lietuva, nei valstybė, nei tauta.

 Balsuojam už tuos, kurie moka pinigus, o jų daugiausiai turi Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija, jau seniai tapusi globalistų finansuojamu flagmanu ir Europoje, ir pasaulyje.

P.S. Jei yra viltis, kad Lietuva išliks kaip tautinė valstybė, tai istorijos žinojimas, kad „Perestoika“ mūsų šalyje prasidėjo vėliausiai visoje Sovietų Sąjungoje.

 Taip ir dabar, bundant Europos Sąjungos tautoms, esam labiausiai miegantys. Gal atsitiks, kad šiame procese tapsime lyderiais. 

Tik ne neduok, Dieve, kad jų vadu taptų kas nors su Landsbergių pavarde.

Tai subjektyvi nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Už šioje rubrikoje publikuojamas medžiagas atsako autoriai