Esė apie laimės trupinius

Vidurnaktis. Miegas braidžioja kažkur šalia, bet užmigti nesiseka. Mintyse aidi: “Kaip tau pasisekė!”. Iš tiesų, negaliu tuo patikėti pati, bet pasisekė.

Ne, ne, nelaimėjau aukso puodo, anei naujo automobilio ir net balandis peties neapdergė (ne va tai, sėkmės ženklas). Šiandien mano klasės duris pravėrė mama, septintoko mama, nešina knyga, kurios ištrauką skaitys klasėje. Ir tai tik projekto “Ką skaito tėvai?” įgyvendinimo pradžia Klaipėdos licėjuje.

Suprantu, kad anokia čia naujiena. Gi ne į kosmosą pakilti, ne klimato kaitą sumažinti pavyko, ne karą tarp besivaidijančių sustabdyti, tiesiog pažvelgti į skaitymą kitaip. Tiesa, jaudinausi. Jaudinausi paskelbusi žinią, kad laukiami visi, kas nori paskaityti savo vaikams.

Jaudinausi ir slapta džiaugiausi gavusi pirmąjį laišką (kad laimės niekas „nepavogtų“). Aš noriu prisijungti... Mielai sudalyvaučiau... Atrodė neįtikėtina, bet šiandien jau akivaizdu. Skaitėme, klausėmės, atliepėme, ieškojom tarp eilučių savęs.

Mamos Aurelijos lūpomis skambėjo išminties krislai. Pamoka kitaip įvyko. Ne pagal programą, bet išmokta daug. Vien kantriai klausytis ir išgirsti, kas šiandien tampa iššūkiu. Ne daug, vartotojiškai, bet po trupinėlį, kad dar ilgai gyventų mintyse.

Vieniems tai pavyko lengvai, o kitiems tikėtina reikės laiko ir pastangų. Kaip teigia Huraki Murakami, gyvenimas neteisingas. Ir tai faktas. Atrasti teisingo gyvenimo kryptį kiekvienam skirtas savas kelias. Tokia štai tos laimės paslaptis.

Pirmasis kartas buvo ypatingas. Nešuosi laimės trupinius į sapną.

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder