Denisas Nikitenka: Ar mums, lietuviams, visas šitas sovietinis marazmas turi rūpėti

Skerdynių pėdsakais

Tai – kopa, aukštuma. Joje, persikėlęs plonu Kuršmarių ledu iš kitame krante buvusio Stariškės kaimo, 1945-ųjų sausio 29 d. turėjo įkurti placdarmą 113-asis Šaulių pulkas.

Tas pats, kurį ištaškė vokiečių Wehrmachto kariai ir kuriam netoliese 1967 m. pastatytas paminklinis akmuo.

Su išskirtais septyniais pulko kariais, pademonstravusiais „narsą ir herojiškumą“ kovoje „su vokiškaisiais grobikais fronte“.

Svarbiausia, už „pavyzdingą vadovybės kovinių užduočių vykdymą“. Idiotų įsakymų vykdymą, tampant gyvais taikiniais.

32.7 m. aukščio kopa yra aiškiai pažymėta 1910 m. vokiečių žemėlapyje, ir ji nuo Alksnynės memorialo nutolusi apie 600 m į pietvakarius nuo memorialui parinktos vietos.

Teko paanalizuoti žemėlapius, palyginti šimtmečio kartografinį vaizdą su dabartiniu, išnagrinėti reljefą, ir padėjo iki šiol išlikusios kvartalinės linijos.

Taip ir radau vietą, kurioje tikėjausi aptikti bent apkasų likučius. Juk 1945 01 31 d. Raudonosios armijos ŠD karinių veiksmų žurnale parašyta, kad ten sausio 29-ąją kariai „kovėsi, kaip liūtai, padarė didžiulę žalą priešui, iš rikiuotės išvedė per 200 hitlerininkų“.

Dar ir du tankai buvo raudonarmiečius užpuolę. Rimtas mūšis, anot sovietų raporto.

Taip smarkiai kovėsi, laikė poziciją, kad gyvi, bet sužeisti liko tik 22, kurie nukiūtino į pamario nendres ir ten pernakt slėpėsi.

Tol, kol sausio 30 d. vėl toje pačioje vietoje persikėlė dar didesnis orkų desantas, tik priešų jau nebuvo nė kvapo (laikėsi evakuacijos plano ir judėjo į pietus).

Jokių mūšio požymių „rajone 32.7“. Nieko. Nei apkasų, nei tranšėjų likučių 500 metrų spinduliu nuo aukštumos centro.

Kitaip tariant, lemtingąją sausio 29-ąją vokiečiai turbūt tiesiog suvarpė orkus, nė nepasiekusius kopos, ant ledo ir pamaryje.

Išnaršiau 32.7 aukštumos apylinkes papėdėje ir radau daugybę, puikiose strateginėse vietose įrengtų vokiečių ugnies taškų.

Dar daugiau: į šiaurę nuo raudonarmiečių menamo placdarmo tarp Alksnynės viensėdžio ir memorialo vietos, vakarine aukštumos dalimi driekiasi ilgiausias, lanko formos apkasų kompleksas.

Prie dabartinio plento (1945 m. ten irgi buvo kelias), aukštumėlėse – vienas po kito perimetru išsirikiavę kulkosvaidininkų / šaulių apkasai, lizdai.

Visos aplinkinės pušys – palyginti jaunos, kokių 50-70 metų, tad 1945-ųjų sausį ten apskritai buvo kone plikos vietos su puikiu matomumu besiginantiems. Ir pragaru, mėsmale puolantiems.

Iššaudė tuos „Tarybų Sąjungos didvyrius“, kaip parbėgančių karvių bandą. Ir dėl ko? Dėl buko sovietinių karo vadų įsakymo vėl ir vėl forsuoti Kuršmares, nors dar sausio 28 d. žvalgai pranešė, kad ledas – plonas, todėl technikos panaudojimas – neįmanomas.

Ugnies palaikymo iš užnugario - jokio. Vienintelė maskuotė: tamsa ir dūminės šaškės.

Nepadėjo.

Na, o tyrinėdamas raudonarmiečius į amžinuosius Mordoro pelkynus palydėjusių Wehrmachto karių apkasus radau ir šį tą įdomesnio. 1944 m. kario sauso davinio likučių. Konkrečiai – dvi aliuminio tūtas su lydytu, išspaudžiamu sūriu „Tilsiter Käse „BONA“. Yra ir metai: 1944. 20 proc. riebumo. 125 g.

Pamenu, Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojai pasakojo, kaip elgėsi sovietų orkai, pirmą kartą gyvenime tokį pasaulio stebuklą išvydę.

Driskių armija juk buvo (ir yra). Nesuprato, kas čia. Galvojo, kad priešas specialiai paliko nuodus.

Tai labai įdomu, kaip jie ten sprendė rebusą: ragauti, palikti, sunaikinti? Juk alkani amžinai.

Kažkuris buvo pirmas. O kai paragavo, tai ir liežuvį nusikando.

Wehrmachto kario sauso davinio komplektai būdavo skirtingi, juos sudarydavo kartoninėje dėžutėje arba maiše įdėti įvairūs produktai, daiktai.

Mažiausiai – penki, septyni. Rinkinyje su mano rasta Tilžės lydyto sūrio „BONA“ tūta dar turėjo būti silkės, menkės konservai, batonėlis vynuogių cukraus (fruktozės), pakelis traškios duonos.

Į kitus komplektus dėdavo ir cigarečių, net cigarą, degtukų, saldainių, šokolado, krekerių, kondensuoto pieno, gliukozės ir kt.

Tokia naudinga kelionė. Visada smalsu tik istoriniuose dokumentuose, žemėlapiuose, schemose aprašytas, pažymėtas vietas apžiūrėti gyvai.

Šįkart – praėjus 77 metams po įvykių, nusinešusių mažiausiai 100 sovietų karių gyvybių. Ir įsitikinti, kad Lenino ordinais, „Aukso žvaigždės“ medaliais apdovanoti septyni raudonarmiečiai išties nebuvo jokie didvyriai, juo labiau koviniai liūtai.

Tiesiog suvarpyti kulkų jauni žmonės su aukštesniais kariniais laipsniais.

Bet reikėjo herojų. Stabų. Pavyzdžių. Kad net ir idiotiškiausias, savižudiškas karinių vadų užduotis vykdyti verta.

Nes po mirties gausi medalį ir „Tarybų Sąjungos didvyrio“ statusą.

Tau paminklą pastatys. Ne vieną. Gatvę pavadins. Mokyklą. Orkų hibridai net praėjus 77 metams gegužės 9-ąją gėlių atneš, žvakę uždegs.

Ar mums, lietuviams, visas šitas sovietinis marazmas turi rūpėti ir mes turėtumėme saugoti tokius paminklus, atminimo ženklus?