Arvydas Vaitkus: Ar mums nuoširdžiai rūpi Klaipėdos ekologinė ateitis?

Šią savaitę pirmą kartą Klaipėdos istorijoje atsakomybę dėl specialistams priskirtino sprendimo Savivaldybės administracija permetė Miesto tarybai, kuriai teko priimti galutinį sprendimą dėl poveikio aplinkai vienai iš uosto kompanijų – kompanijai KLASCO.

 Sprendimą, kurio matomai neišdrįso anksčiau ir akivaizdu, kad neišdrįsta dabar priimti pagal jai įstatymu priskirtas funkcijas ir kompetenciją Savivaldybės administracija bei Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios tarnybos.

Tarybai „ranka nesudrebėjo“ ir visos frakcijos priėmė sprendimą nepritarti akcinės bendrovės „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ planuojamai ūkinės veiklos galimybei.

Tiesa, Taryboje ne vienas politikas stebėjosi, kad kompanijos atstovai tiesiogiai dalyvavo tik galutinio sprendimo priėmimo metu Tarybos posėdyje, praleidžiant galimybę diskutuoti ir paaiškinti aplinkybes komitetuose.   

Kiekvienas žingsnis link tikslo yra gerai, tačiau Klaipėdos ekologinės problemos visada buvo labai reikšmingos, todėl diskusijos ir konkretūs veiksmai ekologijos tema turi būti platesni nei buvo šiandien.

Nevalia palikti jokių spragų apeiti įvairius aplinkosauginius reikalavimus ne tik vietos verslo, bet  kaip nebūtų gaila ir miesto Savivaldybei priklausančiose įmonėse ir priskirtose veiklos sferose, ko ilgamečiai miesto politikai vengė, siekdami labiau žvelgti į kito kiemą, nematant to, kas yra po pačių kojomis.

Pastaruoju metu aktyvios visuomenės dėka buvo atskleista ne tik AB „Grigeo Klaipėda“ daroma žala aplinkai, bet į dienos šviesą buvo ištrauktas ir Savivaldybei priklausančiose įmonėse AB „Klaipėdos vanduo“ esamas smarvių „buketas“ ar AB „Klaipėdos energija“ į aplinką išmetamų emisijų kiekiai. 

Tik objektyvi informacija leis aprėpti visą miesto ekologinių problemų žemėlapį, kuriame aiškiai pasimatytų, kad tokia pat didelė atsakomybė už miesto ekologines problemas tenka ne tik verslui, bet ir už miesto tvarką atsakingoms savivaldos institucijoms, Aplinkos ministerijai ir ne vienerius metus Klaipėdos savivaldybės administracijoje dirbantiems specialistams.

Vienas iš pavyzdžių – per pastaruosius metus Susisiekimo ministerijos ir Aplinkos ministerijos, mano nuomone besitęsiantis abejingumas, siekiant parengti tinkamą uosto infrastruktūrą teritorijose, nutolusiose nuo miesto senamiesčio ir gyvenamųjų rajonų, taip išvengiant tiesioginio poveikio gyventojams.

Kartu su Savivaldybės administracijos vadovais asmeniškai teko rengti projektą, kuriuo buvo siūloma nevažiuoti krovininiais geležinkelio sąstatais per visą Klaipėdos miestą ir miesto centre palikti tik keleivinę stotį.

Šis projektas dar 2020 m. vasarą buvo beveik vienbalsiai priimtas Miesto taryboje ir pateiktas Vyriausybės institucijoms, tačiau iki šiol dūla ministerijos stalčiuose.  

O pasiūlytas sprendimas gi ženkliai pagerintų situaciją ne tik didžiausių ekologinių problemų turinčiame Vitės kvartale, apie ką kalbėjome šiandien miesto Tarybos posėdyje, bet ir visame uostamiestyje, įvažiavimuose į miestą Tilžės gatvėje ir Rimkų sankryžoje.

Paradoksalu, kad po metų mano parengtą paraginimą Vyriausybei operatyviau reaguoti į pateiktą projektą ir pagaliau imtis konkrečių veiksmų, iki šiol nekreipiamas tinkamas dėmesys.

Taip pat dar nuo 2013-ųjų metų siūliau miesto vadovams išbraukti iš miesto bendrojo plano Savivaldybės siekį Švyturio gatvę paversti tranzitine gatve.

Kiek reikia būti bejausmiu, kad sugalvoti tarp aukštos Klasco tvoros ir visiškai šalia esančių gyvenamųjų namų paleisti automobilių srautus?

Nuo pasiūlymo iki dabar dirba jau trečia Savivaldybės administracijos vadovybė, tačiau praeitais metais priimtas miesto Bendrasis planas kažkodėl liko su ta pačia grėsminga perspektyva visam Vitės kvartalui. 

Dar daugiau, - naujajame miesto Bendrajame plane liko dar 2011-ais metais miesto valdžios priimtas ir didelio nepasitenkinimo visuomenėje sulaukęs sprendimas iškapoti Girulių mišką skersai ir išilgai dėl nieko nesprendžiančio geležinkelio aplinkkelio ir Labrenciškių gatvės tęsinio iki Antrosios Melnragės.  

Nebesinori kartotis ir apie jau ne kartą viešai išsakytas gatvių taršos ir valymo problemas, kurios ypatingai kenkia mūsų miesto gyventojų sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Kietųjų dalelių surinkimo mašinos, kurios pagaliau buvo įsigytos priimant sprendimą šioje Tarybos kadencijoje, yra svarbus žingsnis mažinti didžiausią taršą mieste, tačiau akivaizdu, kad jis - nepakankamas.

Kaip kažkada pasakė Lietuvos intelektualas Justinas Mikutis – „žmogus kartais yra kaip vabalas ant Šv. Onos bažnyčios fasado. Jis mato tik plytas ir sujungimus, bet nesuvokia visumos“.

Todėl matant tik vieną ar kitą problemą ir nenorint spręsti visų problemų, ekologinė situacija mieste iš esmės liks nepakitus.

Situacija turi būti vertinama ne iš politinės, o iš realiais faktais paremtos perspektyvos su aiškiu bendru veiksmų planu.

Tik taip galėsime tinkamai išspręsti didelę dalį ekologinių problemų mūsų mieste ir gyvensime jame sveikiau.