Apie seną paprotį ir tvirtus namų pamatus

Ši tradicija atsirado dar Antikos laikais, kuomet į pamatus būdavo įmūrijamos metalinė skrynelės ir net didelė skrynios arba indai.

Į juos dėti laiškai ateičiai, kuriuose būdavo rašoma apie statytoją, dėstyti palinkėjimai, kad pastatas būtų laimingai pastatytas ir statybų metu niekas nesusižeistų ir nežūtų.

Kitais atvejais būdavo pridedami ir simboliniai daiktai, pavyzdžiui monetos, kryželiai, nuotraukos ir net laikraščiai.

Tai daryta norint perduoti ateičiai dalelę savęs, nes laiko kapsulės suvoktos kaip būdas bendrauti su ateities kartomis.

Dar vienas statybose naudotas simbolis, o kartu ir gestas - kertinio akmens padėjimas. Šis paprotys taip pat atėjęs iš senovės pasaulio tradicijos.

Būta net taip, jog priklausomai nuo to, kaip guldavo kertinis akmuo, tokia tvarka mūryti ir kiti akmenys. Skirtingose kultūrose kertiniam akmeniui suteiktos metaforiškos prasmės.

Krikščionybėje kertinis akmuo dažnai įkūnydavo apaštalo Petro - uolos alegoriją. Europinėje tradicijoje, ceremonijos metu ant akmens arba po juo aukota grūdų, vyno ir aliejaus, kas reiškė žmonių gerbuvio gausą.

XX a. Amerikiečių kultūros istorikas Williamas E. Jarvis teigia, kad šis paprotys kilo iš senosios viduramžių praktikos, kuomet klojant pamatus būdavo aukojamas gyvūnas ar net gyvas žmogus. Tikėta, jog tai apsaugo namus nuo pikto ir namas stovės tvirtai.

Mūsų dienų statybų meistrai ir dailidės nurodo atvejus, kuomet remontuojant tarpukarines ar senesnes trobas bei kitus pastatus, prie pamatų arba ant pirmo sienų rastų vainiko, randamos padėtos monetos, ant rastų išskobti kryželiai ir degintų žvalių likučiai.

Taip šventi namai, nes tikėta, kad pinigai pritraukdavo turtą, kryželis - šventumo simbolis, o deginta žvakė turėjo apsaugoti nuo gaisro. Taip pat žinoma, kad į mūrijamus pamatus berta grūdų ir įmesta žolelių, pavyzdžiui pelyno.

Dažniausiai visa tai dėta namų kampuose arba slenksčių vietose.

Duomenys apie minėtus papročius Lietuvoje yra ne tokie ir seni, geriausiu atveju siekia XIX a. Tuo tarpu apie panašius papročius ankstesnių amžių Lietuvoje žinome daug mažiau.

Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad jie galėjo būti daug archaiškesni ir labiau apipinti mitologiniais išaiškinimais.

Kaimynės Latvijos teritorijoje, kur iki XVI a. antros pusės gyvavo Livonija, archeologai, kasinėdami Rygos senamiestį, prie namų pamatų, ar kitose pastatų vietose, po grindinis, randa arklių, ožių kaukolės, įmūrytus kačių ir šunų skeletus.

Neabejotina, jog tai buvo aukos, kurios turėjo saugoti namus, o kraujas sutvirtindavo pastatą, kad šis stovėtų tvirtai ir ilgai.

Latvijoje tokie radiniai datuojami nuo XII iki XVIII a. Vadinasi paprotys buvo labai gyvybingas.

Lietuvoje taip pat žinomas iškalbingas atvejis. 2006 m. archeologas Ernestas Vasiliauskas vykdydamas Joniškyje istorinės rotušės vietos kasinėjimus, prie XVII a. mūro pamatų rado galvijo skelėtą, kuris palaidotas sulenktomis kojomis po pilvu, o galva gražiai padėta ant skelėto šono.

Atlikti kiti tyrimai parodė, kad galvijas buvo užkastas nesustingęs. Vadinasi regime panašų gyvulio aukojimo paprotį kaip būta minėtoje Rygoje.

Apie tokias aukas užsimenama ir rašytiniuose šaltiniuose. XVII-XVIII a. dvasininkai vykdydavo vadinamąsias vietines misijas, kurių metu stiprindavo žmonių tikėjimą.

Vienu atveju toks misionierius savo 1790 m. katekizmo paskutiniuose puslapiuose ranka surašė draudžiamus prietarus ir burtus, nuo kurių reikėjo atkalbėti gyventojus.

Ir vienoje pastraipoje tarp kitų dalyku minima:  burtininkai, kurie moka skraidyti per Jonines arba kitu laiku susitaria su velniu. Kurie laiko skraidūną arba aitvarą, taipogi kurie turi užkeiktą daiktą dėl laimės dvikovoje.

Dailidės, kurie namus stato ant galvų (t. y. po pamatais dedamos apsaugančios aukos), šundaktariai, malūnininkai, kurie užkalba...

Čia paliudytas egzistavęs paprotys įmūryti į pamatus gyvūną arba jo galvą. Taip pat panašus paprotys minimas ir XVIII a. pabaigos Veliuonos bažnytinių žemių ribų apraše. Aprašant riboženklius - supiltus žemių kauburius, nurodyta, kad į jų vidų būdavo įdedami daiktai ir šunų, vilkų, šernų, arklių galvos bei dantys, suverti ant arklio uodegos plaukų.

Natūralu, jog ilgainiui paprotys keitė savo ankstesnę formą ir į pamatus  dėtos kuklesnės aukos - monetos ir amuletai.

Žvengiant antropologiškai, pasakojimai apie minėtus papročius keliavo iš lūpų į lūpas ir XIX a. tautosakoje atsiranda legendinių pasakojimų apie senovėje pamatus įmūrytas gyvūnų ir žmonių aukas.

Pavyzdžiui plačiai žinomas 1870 m. Smurgainyse užrašyta legenda apie Vilniaus pilies statybą. Joje teigiama, kad valdovas Jogaila nusprendė pastatyti Vilniaus pilį.

Žynys jam patarė, jog dedant didžiulį kertinį pilies akmenį reikia paaukoti berniuką, vienintelį motinos sūnų.

Šiam reikalui buvo surastas dešimtmetis berniukas. Tačiau berniukas nusprendęs užduoti tris klausimus valdovui ir jei šis atsakys į juos teisingai, berniukas sutiksiąs būti paaukotas.

Tačiau pasakojime nurodyta, kad valdovas į klausimus atsakė neteisingai.

Todėl vietoje berniuko parinkta nekalta mergaitė. Ji buvo papuošta gėlėmis, o rankose laikė gėlių puokštę.

Ant jos turėjo būti užristas didelis akmuo, bet jį pastūmėjus kristi ant mergaitės, akmuo pasisukęs ir krisdamas išmušė tik gėlės iš jos rankų, o tai reiškė, kad užteko gėlių aukos, o ne gyvybės.

Kitame panašuliame XX a. pabaigoje etnografų užrašytame pasakojime minima, kad statant Biržų pilį, - ji vis sugriūdavusi, dėl to į sienas buvo įmūryti jaunuolis ir mergina.

Nors tai tautosaka, bet joje užčiuopiami kadaise egzistavę pirmapradžių aukų ritualai.

Natūralu, kad jų prasmės turėjo keistis laike, bet kai kurie reliktai vienokia ar kitokia forma pasireikšdavo. XX a. 7 dešimtyje etnografinių ekspedicijų metu Gervėčių aplinkinėse (Baltarusijoje) į Lietuvos etnografų rankas pateko 1939 m. daryta nuotrauka, kurioje užfiksuota virš bityno, ant aukštos karties, iškelta arklio galvos kaukole, nes tikėta, kad tai apsaugo bites nuo ligų ir nelaimių.

Šių dienų visuomenė smarkiai atitolusi nuo senųjų papročių ir ritualų, kurie anuomet buvo priimami natūraliai. Jie yra itin pakeitę savo formas ir nebeturi tokių išsamių interpretacijų.

Tačiau teigti, kad jie negyvena tarp mūsų būtų klaidinga.

Nūdienoje įprastos laiko kapsulės arba kertinio akmens padėjimo ritualo ištakos turi ryšį su tradicija.

Nors visa tai pakeitė formas, bet esminė priežastis išliko, tai yra noras, kad namo statybų metu nenutiktų nelaimių, namas būtų tvirtas ir saugus.

Faktiškai tai tie patys lūkesčiai ir tikėjimas („auka“), kaip senais laikais, jog atlikus šį gestą, kažkas ir kažkodėl bus geriau.

Bijutiškio Šv. Onos bažnyčios kertinis akmuo, 1929 m.

https://tyt.lt/picture/39158/category/2461-bijutiskio-sv-onos-baznycia

 Arklio galvos kaukolė iškelta ant karties, 1939 m. nuotrauka iš etnografinių ekspedicijų.

Šaltiniai.

William E. Jarvis, Time Capsules: A Cultural History.  McFarland & Company, 2002.

Katechizm krotki, zawierający w sobie nauki potrzebnieysze sposobem missionarskim w krotkich pytaniach dla prostaczkow łatwy y słuzący. Wilna, 1790, p. 159; saugoma:  Vilniaus universiteto biblioteka Retų spaudinių skyrius, šifras: IV 22488.

Libertas Klimka, Lietuvio namai: statybos papročiai ir mitologemos // Inveniens quaero. Ieškoti, rasti, nenurimti. Sudarė G. Blažienė, S. Grigaravičiūtė, A. Ragauskas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011, p. 721-745.

Povilas Spurgevičius, Veliuonos bažnytinių žemių kaupų simbolika // Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 6, 2008, p. 45−51.

Ernestas Vasiliauskas, Kur buvo Joniškio rotušė?// Žemygala, 2006–2007, Nr. 2(2)-1(3), p. 15–28.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, F81 (Pranės Dundulienės etnografinių ekspedicijų medžiaga).

Žemės atmintis. Lietuvių liaudies padavimai. Parengė B. Kerbelytė, V. Vaitkevičius. Vilnius, 1999, p. 121.

Андрис Цауне, Рига под Ригой, Рига, 1989.

Русская старина. 1895 (г. 26),  т. 83, кн. 4-6 (апрель-июнь), с. 94-95.