Algimantas Rusteika: Mūsų ir jūsų istorija

Visas savo nepriklausomybes iškovojome, ir visas praradome didelių karų Europoje metais.

Tada ateidavo tiesos akimirka ir paaiškėdavo, ko esame verti. Išbandymų valanda ir vėl ant slenksčio, nejaugi nejaučiat?

Visa mūsų istorija įvyko vakar. Mano bobutė, su kuria dažnai naktį mintimis pasikalbu, buvo gimusi 1883 metais.

Dar atsimenu jos protestantiškus maldynus geltonais nuo senumo lapais, lenkiant lūžtančius kaip ostija, išmargintus gotišku šriftu, kuriuos jos paliepimu įdėjom į karstą.

Iš savo bobutės ji tikrai girdėjo apie baudžiavą ir sukilėlius Biržų girioj, o jos tėtis galėjo papasakot ir apie trečiąjį padalinimą, ir apie vis naujus konfederatus ar Napoleono karą.

Visas laikas yra čia ir dabar, ir visi mūsų žmonės yra čia ir dabar. Dar ošia medžiai, ant kurių korė sukilėlius.

Dvaro sodybų ir rūmų, palivarkų malūnų ir kumetynų, atstatytų už įsisavintus kryžiuočių palikuonių auksinius, sienos prisimena išdidžių ponių krakmolytų andarokų šiugždesį.

Kvepalų ir nuodėmės kvapus, ir drąsius linksmuolius bajorus, seimeliuose pragėrusius savo valstybę.

Mums atrodo, kad jų nebėra ir šalies nebėra, bet jie visi čia, su mumis.

Visada pasiryžę parsiduoti. Čia ir motinos, visais laikais ruošę šeimoms pietus, tvarkę savo varganus, numylėtus namelius ir bijoję pasenti, per amžius lingavę kūdikius ir laukę vyrų, kurie nesugrįžo.

Čia ir vėl posėdžiauja Ponų Taryba, vaivados ir kaštelionai, etmonas, maršalka ir sosto įpėdiniai. Ir kokie išdidūs ir garbūs, išmintingi Rašto mokytojai, galingieji patarnautojai, taurininkai ir valdovo arklininkai!

Nejaugi vėl išauš lemtinga diena, kaip ateidavo viskas, ko nelauki po šiuo pilku dangum, vėl mėtysim akmenis ir mūsų niekas neves prie gaivių vandenų?

Kada dvaro juokdariai ir raštininkai, ir visi didžiūnai užsirakins duris, uždarys langus, ir slėpsis uolose?

Ir kaip jie protingai tariasi ir laužo galvas! Kaip apeiti, apgauti Respublikos Konstituciją, kad baudžiauninkai išliktų prakeiktai nuolankūs.

Kaip trūks plyš surasti būdą nesilaikyti Konstitucijos, kur kokiame popierėlyje kablelį padėti ar žodelį pridėti, kad tik Respublikos nebereikėtų?

Kad tik nesukliudytų įgyvendinti naujojo dieviško plano, kaip sukurti išdidžią vergų, tinginių, lepūnėlių ir ištvirkėlių, iš visų mirštančios Romos imperijos sostinių šitaip garsiai mylimą, nuolankią kunigaikštiją, kurios nebeliks!

O štai ekranuose ir vėl vaidenasi pigūs, galingi lupikautojai ir godūs pajacai.

Štai ir nusenę jaunystėj pamokslininkai, kurie niekada neliūdi, rodo brangiai susidėtus dantis ir žiūri pro šalį. Išmušė išglebėlių, savanaudžių, aršių fariziejų valanda.

Užkapojantys visa kas gyva, kolonijomis perintys bailūs kormoranai, nuo kurių išskyrų išdžiūsta protai ir tikrumas.

Apsimestinai besišypsantieji parduos viską už vieną malonumo ir nieko neveikimo akimirką.

Pilni netikros ramybės ir netiesos, paslėptos savimeilės ir kerštingumo. Ir kas baisiausia - dažnai tikintys, kad daro gerus darbus! Ir nebus nieko, prieš ką sustotų, atsiklauptų, nulenktų galvas ir prisimintų, nuo ko atšoktų drebėdami, atsimerktų ir atsibustų.

O po to vėl padalinimai, sukilimai, naujosios baudžiavos panaikinimas ir viltys? Aušros ir Varpo gadynės, atkūrimai, kraujas ir atgimimai?

Ar dainuojančios revoliucijos, kuriomis pasinaudos išropoję iš krūmų apsukruoliai ir naujos šventosios šeimos?

Nesiraukykit, čia tik vienas iš galimų variantų. Ant kitos svarstyklių lėkštutės - išeinamoji skylė ir duobagyvių laimė. Numirėlių pasaulis iš ekranų toks pat, kaip prieš tris dešimtis.

Apsisupęs ginkluota sargyba, melu, nepasitikėjimu ir susireikšminusio generalinio kultu.

Viena partija, vienas vadas, viena tiesa.

Ši surūdijusi konstrukcija jau susvyravo ir girgžda. Baisu, kada žmonės bėga iš Tėvynės, bet dar baisiau, kai valstybė išeina iš žmonių širdies.

O baisiausia, kada į širdis ateina tuštuma, kurią užpildo valstybės surogatas - šokti, dainuoti ir primityviai tampytis.

Tokia valstybė turi kariuomenę ir vyriausybę, įstatymus ir įstaigas, tačiau iš tikrųjų tai tuštuma, kuri sugrius nuo pirmo išbandymo.

Be žmonių tikėjimo ir pasitikėjimo, be tikrumo, suvaidinta, apsimetėlių valdoma valstybė yra mirusi. Apsidairykim - dovanotos nepriklausomybės laikas baigiasi, atėjo metas akmenis rinkti.

Tikrą valstybę mes dar tik turim sukurti. Duok Dieve, kad suspėtume.

Išgirskime, ką jie ir dabar mums sako:

Szitus sawo pażadus iszpilditi isz gilumo szirdies noredami, mes ne troksztam del sawes kitokio pelno ir naudos, wienat kad musu żodzei pultu ant grażios dirwos ir atnesztu szimteriopą dwasiszką naudą Lietuwai...

Su wieszpaties pagalba mes kiek pajegdami ir inmanidami triusimes ir ruoszimes, tos dumos budami, jog ir musu darbas gali buti naudingas.

Kaip auszrai ausztant nyksta ant żemes nakties tamsybe, o kad taipjau praszwistu ir Lietuwos dwase!

Toks musu troszkawimas ir noras.

Pragoj. B.

Jonas Basanavičius, 1883