Algimantas Rusteika: Ar gali būti bet kokia valdžios šaka demokratiška, jei ji nėra renkama piliečių?

Apie teisingumą

Teisėjai dabar skiriami tik iš tų, kuriuos pasiūlo pati sistema, valdoma Teisėjų tarybos ir atleidžiami atsiklausus jos patarimo. Etikos pažeidimus taip pat nagrinėja pačių teisėjų sudarytos komisijos.

Teismai tapo nuo visuomenės niekaip nepriklausoma, uždara, save reprodukuojanti ir ginanti korporacine sistema, vis labiau užvaldoma grupinių interesų.

Teisėjas privalo būti nuo nieko, išskyrus įstatymą,  nepriklausomas tik nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą.

Teismas taip pat yra valdžia, kuri turi būti nepriklausoma nuo politikų, tačiau negali būti nepriklausoma nuo žmonių, nerenkama, neatskaitinga ir neatsakinga visuomenei.

Absoliutus išorinės piliečių kontrolės nebuvimas sukuria idealią korupcinę aplinką, sistemiškai skatina tarpusavio dangstymą ir piktnaudžiavimus.

Tokia situacija pažeidžia ir valdžios padalijimo bei pusiausvyros principą, suteikia teisminei valdžiai pernelyg didelių ir praktiškai nekontroliuojamų galių kitų valdžių atžvilgiu.

Per ilgus metus susiformavo uždaras, vieningas ir savo interesus bet kokiomis priemonėmis ginantis teisėjų luomas, savanaudiškai dalyvaujantis politiniuose žaidimuose ir keliantis vis didesnį nusivylimą teisingumu.

Graudu žiūrėt, kaip atėję nauji prezidentai bando keisdami vieną kitą susitepusį asmenį pakeisti situaciją teismuose, tačiau po kurio laiko susidūrus su vieninga ir neįveikiama teisėjų kasta apsiriboja vienetiniais sau lojalių žmonių paskyrimais į įtakingesnius postus.

Kaip rodo patirtis, valstybė pati, be visuomenės dalyvavimo teismų sistemos atnaujinti negali ir nebegalės.

Turi būti užtikrinama piliečių teisė kontroliuoti teismų veiklą. Ne mažiau kaip 2/3 visų lygių teisėjų ir prokurorų etikos ir drausmės priežiūros komisijų narių turi sudaryti tiesiogiai piliečių renkami asmenys. 

Teismuose turi būti pagaliau įvestas teismo tarėjų institutas, apie kurį šitiek metų diskutuojama, tačiau sprendimai visada užblokuojami teisėjų elito grupuočių, bijančių prarasti savo įtaką ir praktiškai nekontroliuojamas galimybes.

Ypatingai svarbias, rezonansines, politinės ir ekonominės korupcijos bylas turi spręsti prisiekusiųjų teismas, kurį seniai turi net Rusija.

Apylinkių teisėjai ir apylinkių prokuratūrų vadovai turi būti renkami tiesioginiu piliečių balsavimu.

Tam paprastai prieštaraujama dviem demagoginiais "argumentais".

Teigiama, kad plebėjai išsirinks nemokšas, kas lengvai išsprendžiama kandidatams taikant išsilavinimo, reputacijos, teisininko darbo patirties reikalavimus ir teisėjų kvalifikacinį egzaminą, kas, beje, būtina ir dabar. 

Dar teigiama, jog teisėjai imtų pataikauti miniai, "užmirštant", kad renkami būtų tik pirmosios instancijos teismų teisėjai ir galimos klaidos būtų taisomos kaip ir dabar - kasacine tvarka.

Kas tikrai pasikeistų - teisėjai taptų laisvi ir neliktų būtinybės pataikauti Teisėjų tarybai, iš kurios būtų atimta faktinė galimybė blokuoti bet kokias personalines ir sistemines permainas.

Be jokios abejonės, valstybės kontrolierius taip pat turėtų būti renkamas tiesioginiu piliečių balsavimu.

Būtina priimti politinės korupcijos įstatymą, o ekonominiams — korupciniams nusikaltimams senatis neturi būti taikoma.

Specialiųjų Prokurorų galimybė, nustatyta prokuratūros įstatyme, numato, kad šiuos pareigūnus, tiriančius valdžios ir teisėsaugos nusikaltimus, paskiria pati prokuratūros sistema, kas iš principo padaro tokius tyrimus neįmanomais ir nerezultatyviais.

Situacija valstybėje tokia, kad pradėtą darbą reikia pabaigti įkuriant nepriklausomą specialiojo prokuroro instituciją, kurio vadovas būtų renkamas arba bent jau skiriamas Prezidento dekretu, o ne pačios sistemos.

Konstitucinis teismas tapo politinių grupuočių tarpusavio kovų ginklu ir mechanizmu, teisiškai blokuojančiu bet kokias esmines valstybės atsinaujinimo galimybes. Prisiimta Konstitucijoje nenumatyta Konstitucijos aiškinimo privilegija, nors privalomai aiškinti bet kokį teisės aktą gali tik tas, kuris jį priėmė. 

Konstitucinio teismo sprendimai priimami remiantis ankstesniais sprendimais, o ne pačia Konstitucija, formuojant "konstitucinę doktriną", taip pat nenumatytą nei Konstitucijoje, nei įstatymuose.

Tuo iš esmės bandoma prisiimti įstatymų leidybos normines funkcijas ir grupelė niekieno nerinktų, globalistiškai indoktrinuotų teisininkų faktiškai perrašo tautos priimtą pagrindinį valstybės įstatymą.

Būtina panaikinti Konstitucinį teismą, jo tikras, Konstitucijoje nustatytas, o ne įsivaizduojamas ar savavališkai pasisavintas funkcijas perduodant Aukščiausiajam Teismui.

Taip yra Estijoje, ir nuo to nei jų valstybė, nei Konstitucija nesugriūna, tačiau nėra tos teisinės stagnacijos, kuri yra Lietuvoje.

Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad ji taikoma tiesiogiai ir kiekvienas pilietis gali remdamasis ja ginti savo teises.

Pasakykit, kiek kartų per trisdešimt metų pilietis kreipėsi į teismą remdamasis Konstitucija ir kiek remiantis Konstitucija yra priimta teismo sprendimų?

Prispausti teisės korifėjai tik lemena, kad tam būtina priimti konstitucinį įstatymą.

Na tai priimkim pagaliau, ar dar trisdešimt metų lemensim, kad Konstitucijos 6 straipsnis tiesiog negalioja?

Baudžiamojo proceso kodekso 161 str. 1 d. yra nustatyta, kad, jei žmogui buvo taikomos sekimo priemonės jam nežinant, baigus tokią priemonę taikyti turi būti pranešta apie ją.

Šis įstatymas, seniai tapęs teisininkų pajuokos objektu, yra tik raidelės popieriuje, nes jo niekas niekada nevykdė, nevykdo ir nesiruošia vykdyti.

Nei vienoje konkrečioje byloje nėra nei vieno atvejo apie tokius pranešinėjimus.

Turi būti ištirti masinio piliečių sekimo ir pasiklausymo atvejai, kalti pareigūnai patraukti atsakomybėn, o sekimo ir pasiklausymo duomenys sunaikinti.

Teisėsauga, kartu su žiniasklaidos, verslo, finansų ir politikos grupuotėmis dalyvauja politikoje ir didele dalimi lemia sprendimus ir rinkimų rezultatus.

Naudojantis nutekintais ikiteisminio tyrimo ir specialiųjų tarnybų duomenimis, organizuojami vis nauji neįtikusių žmonių ar visuomenės grupių ujimo vajai.

Vienašališkai ir kryptingai pateikiant informaciją kompromituojami ir šalinami iš viešojo gyvenimo valdžios oponentai.

O kai pasiekus politinį tikslą įtarimai nepasitvirtina, viešai apšmeižtų žmonių nei atsiprašoma, nei apie nepasitvirtinusius kaltinimus pranešama.

Būtina nustatyti ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimo žiniasklaidoje tvarką, užtikrinančią asmens privataus gyvenimo apsaugos principus.

Turi būti viešinama sprendimą duomenis paskelbti priėmusio pareigūno tapatybė bei nustatoma atsakomybė už šios tvarkos pažeidimą.

Beje, toks projektas jau prieš 4 metus yra parengtas, tik vis pritrūksta „politinės valios" net jo svarstymui pradėti.

Neteisėto ikiteisminio tyrimo duomenų nutekinimo faktai turi būti ištiriami, kalti asmenys patraukiami atsakomybėn.

Viešasis interesas, kada jo pažeidimą daro valdžios institucijos, praktiškai nėra ginamas, nes teisė ginti viešąjį interesą privatiems asmenims nepripažįstama.

Kiek besikreiptų miškų gynėjai dėl naikinamų miškų, jiems atsakoma, kad byloje nėra nukentėjusiųjų, nes medžiai nėra jų asmeninė nuosavybė ir jiems žalos nėra padaryta.

O viešąjį interesą turintys teisę ginti prokurorai patikrina kirtimo leidimus, valdžios sprendimus - parašai ir antspaudai yra, viskas teisėta!

Būtina nustatyti, kad dėl daugelio žmonių intereso į teismą galėtų kreiptis kiekvienas pilietis ar visuomeninė organizacija.

Žmogus, nepatenkintas atlyginimu ar gydymu, gali eiti pas kitą darbdavį ar mediką.

Teisingumo sistemoje sprendimas yra vienas ir galutinis, todėl ir nusivylimai čia didžiausi, valstybei ypač žalingi ir dažnai lemiantys sprendimus emigruoti.

Tik atsivėrusi visuomenei ir pritaikius tiesioginės demokratijos priemones teisingumo sistema pradėtų valytis.

Primename, kad tai yra "Nuomonių" skiltis. Redakcija už autorių pateiktą nuomonę ir faktus neatsako