Archeologės kelyje - kokliai ir silkės

Raimonda - graži, emocionali ir išmintinga, atvirai bendraujanti ir organizuota, gebanti susikoncentruoti sudėtingiems moksliniams tyrimams ir suburti, įkvėpti komandą. Ji aktyviai dalyvauja uostamiesčio kultūriniame gyvenime ir pati inicijuoja tarpdisciplininius meno projektus.

Nenuostabu, kad ne pirmus metus R. Nabažaitė yra pristatoma konkurse "Klaipėdos švyturio ateities" stipendijai gauti.

Kaip jaučiatės vėl atsidūrusi tarp konkurso dalyvių?

Jausmas tarp ramumos ir patvirtinimo, kad archeologija, mano prigimtinis kūrybiškumas, žemaitiškas uolumas tarpusavyje dera, o gimstantys darbai rezonuoja su aplinka.

Kokiais savo darbais, pasiekimais per pastaruosius metus pati labiausiai džiaugiatės ir didžiuojatės?

Suaugau su Klaipėdos miesto archeologija, tad ir darbai, kūrybinė energija nuo jos neatsitraukia. Iš jos gimė mano daugiau nei 10-metį trukęs tyrimas apie Klaipėdos koklininkystę, kuris 2017 m. pelnė geriausios Humanitarinių ir socialinių mokslų srities disertacijos Lietuvoje įvertinimą. Už tai mane apdovanojo prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tais pačiais metais pasaulinėje parodoje Berlyne, skirtoje Reformacijos jubiliejui, pristačiau miestą retais anabaptistų portretais kokliuose.

Grįžus iš jo su Šeiko šokio teatru sukūrėme projektą "Neužšąlantys namai". Pastatėm milžinišką krosnį su kalbančia ir šokančia Klaipėdos reformacijos istorija. Šis renginys tapo kultūros sostinės švyturiu.

Prieš septynerius metus pradėti senųjų bažnyčių archeologiniai tyrimai (Turgaus g. 37) pagimdė mokslinius ieškojimus, susitikimus su visuomene, parodas ir kultūrinius projektus, kurių vienas - "Keliaujančios bažnyčios" - tapo tarsi istoriniu dabarties reiškiniu miestui.

Šiuo metu rūpinuosi Klaipėdos archeologiniu jūriniu industriniu paveldu - iš žemės iškeltais silkių rūšiavimo sistemos kubilais. Tai unikali, Lietuvoje analogų neturinti inžinerinė sistema, kuriai grėsė sunykimas.

Iš to gimė nuostabi savanorystė, partnerystė ir kultūrinis projektas "Silkės kelias", į kurį įsitraukė restauratorės, draugai, miestiečiai, neatlygintinai prisidedantys prie didžiulio darbo ir ateities dovanos miestui ir miestiečiams.

Kokie darbai, idėjos šiuo metu tau yra svarbiausi, kam skiri daugiausia laiko?

Šiuo metu rengiu savo pirmąją knygą, kurioje suguls ilgalaikė Klaipėdos koklinių krosnių tyrinėjimų patirtis. Pasirodysianti metų gale monografija bus pirmasis Lietuvoje publikuotas mokslinis darbas, kuriame nagrinėjamas chronologiškai vientisas laikotarpis ir vieno miesto atvejis bendraeuropiniame kontekste.

Šia knyga tarsi simboliškai įprasminsiu ne tik savo nuoseklų archeologės profesinį kelią, bet atiduosiu duoklę miestui, su kuriuo jaučiuosi nedaloma.

Iš pajautimo savo darbui išplaukia ir mano kita - fabrikinių koklinių krosnių judėjimo iniciatyva, kuria siekiu aktualinti vokiečių statytuose namuose vis dar stovinčias krosnis, kad jų galutinai nesugriautų "euroremontai".

Nuoširdžiai tikiu ar bent skatinu tikėti, kad namuose modernus interjeras gali sutaikyti skirtingus laikmečius. Šiuo metu tai nesaugomas paveldas, apie kurį diskutuosime mano šį rudenį organizuojamoje respublikinėje konferencijoje, skirtoje koklinių krosnių fenomenui Lietuvoje. Į Klaipėdą pirmą kartą atvyks šios srities žinovai.

Kita vertus, rodos, daug metų tyrinėjus aplinkinius, pasirodo, ne ką mažiau įdomus projektas sau esu aš pati. Tad įdomumas tik prasideda.

Jeigu laimėtumėt stipendiją - kam ją panaudotumėt?

Atsiduodama darbui ir įvairioms kūrybinėms iniciatyvoms, neretai laiko pritrūkdavau ir vis dar pritrūkstu savo artimiausiems. Tad visą stipendiją paskirčiau šeimos ir artimiausių draugų bendrai kelionei į svečią šalį.

Išsipildytų mano viena didžiausių asmeninių svajonių padovanoti bendrą išvyką visai mūsų didžiajai šeimai. Jei liktų vietos ir katę paimtume. Pačiai tenka nemažai keliauti, bet su visu šeimos ir draugų karavanu dar neteko. Tai būtų pirmoji ir pati turtingiausia.

Ko palinkėtumėte kitiems konkurso dalyviams?

Linkiu visiems dalyviams gyventi vertybėmis ir jų siekti. Kad ir kokiais pasiekimais žmogus džiaugtųsi, galiausiai kiekvienas būsime pamatuotas viena matrica - kiek geri buvome sau ir aplinkiniams.