G.Lapėnienės prižiūrimi žmonės išsibarstę 29 kaimuose, per 25 kilometrus nuo ambulatorijos. Kiek kartų per 40 metų darbo slaugytoja yra klampojusi per sniegus pas savo žmones, kiek kartų jie beldė į savo slaugytojos duris gūdžią naktį, nesuskaičiuojama. Daugelis užaugo, subrendo ir paseno medikės akyse. Su G.Lapėniene „Respublika“ kalbėjosi apie kaimą, žmones, atsakomybę. Apie tai, kodėl kasdieninis, sąžiningas darbas šiandien tapo didele vertybe.
- Ar daug dar yra žmonių, atsidavusių kaimui? Ar svarbu, kad kaime tokių žmonių būtų?
- Negalėčiau kalbėti už visus Lietuvos kaimus, bet Kaltanėnuose atidavusių kaimui gyvenimą žmonių yra. Kaip buvusi bibliotekininkė Janina Čibirienė, buvęs mokyklos direktorius Kęstutis Lisauskas. Filologė, lietuvių kalbos mokslininkė, studijos „Kaltanėnų šnektos žodynas“ autorė Angelė Vilutytė-Rimševičienė. Kiek širdies ji sudėjo į tą žodyną, kiek žmonių sujungė. Kaltanėnai už tai labai ją vertina. Šiais, tarmių metais, jos darbas yra labai svarbus. Visa laimė, kad tarmės taip greitai nesikeičia, kaip keičiasi žmonės. Jauni dabar renkasi geriau apmokamą darbą, ieško, kur daugiau pinigų gauti, kur lengviau, paprasčiau. Jie daugiau sumaterialėję. Bendravimas tarp žmonių susilpnėjo, mažiau liko užuojautos, kiekvienas gyvena pagal principą: kad tik man geriau. Dauguma mano kartos žmonių stengėsi gyventi taip, kad kitiems būtų geriau, kad kažką paliktų. Jeigu ne knygą, tai pėdsaką širdyje.
Padėti žmogui anksčiau būdavo lengviau. Prieš 40 metų, kai pradėjau dirbti Kaltanėnų ambulatorijoje, mūsų, medicinos darbuotojų, buvo 16. Likau viena. Skaudžiausia kaime - žmonių suskirstymas prie sveikatos priežiūros įstaigų. Būdama valstybinės sveikatos priežiūros centro darbuotoja negaliu padėti žmogui, prisirašiusiam prie privačių klinikų. Skambina aną dieną kaimynė: „Genut, gal ateisi, man bloga“. Neturiu teisės padėti, nes ji prisirašiusi privačioje šeimos klinikoje. Suteikti būtinąją pagalbą leidžiama, bet jeigu žmogui reikia vaistus leisti, privalau rašyti kvitą ir imti pinigus. Dauguma neturi iš ko mokėti, lašelinės, injekcijos brangios. Negeras dalykas tie suskirstymai: „Čia mano ligonis, čia - tavo“. Žmonės visi vienodi, o pinigai iš tos pačios, valstybinės kišenės. Kam to reikia, žmonės nesupranta. Taip jau nutiko, kad sveikieji perėjo pas privatininkus, o seni, besveikačiai, neturtingi liko valstybės globoje.
- Ar kaimo slaugytojos darbas daug skiriasi nuo mieste dirbančios tos pačios profesijos darbuotojos?
- Labai skiriasi. Kaimo felčerė neturi išeiginių, darbo tvarkaraščio. Kaimo žmonės anksčiau keliasi, jie nori, kad ir mes dirbtume pagal jų ritmą. Kaimo felčeriui tenka ne tik gydyti savo žmones, bet ir spręsti socialinius reikalus. Mirė senas žmogus, nėra kam jo aprengti į paskutinę kelionę, imi ir aprengi. Visko būna. Jeigu darbo slaugytoja nemylės, šalinsis žmonių, nieko nebus. Gydytojas pasiligojusį silpną žmogų siunčia į ligoninę, o anas negali palikti paršiuko, vištelių. Lieka gydytis namuose. Visais laikais taip būdavo, kad kaimiečiui už sveikatą jo ūkis, šunelis, katinas svarbiau. Slaugytojui nuo to darbo daugiau. Dažniau tenka pas ligonį bėgioti. Jaudiniesi, ar nepablogėjo, ar nereikia gydytojo kviesti. Kaimas paseno. Atsikeliu rytą ir žiūriu į kaminus. Jeigu kaminai rūksta, vadinasi kaimynai sveiki ir gyvi. Dirbu ir už vaistininką, užsakau savo žmonėms kompensuojamųjų vaistų, mintinai žinau, kada kam vaistai baigiasi. Jeigu pati nespėju, mano šeimos nariai vaistus nuveža, per paštininkus perduodu. Neįsivaizduoju, kaip kitaip galima dirbti. Turėjau savo žinioje 11 neįgalių ligonių, liko 8. Atvirai sakant, didžioji dauguma mano pacientų ant neįgalumo ribos. Skirtumas tik tas, kad neįgalumo pašalpas ne visi gauna. Mano pacientų amžius nuo 60 iki 90 metų. Pasiekiu savo globojamuosius įvairiai. Tie, kas gali, atvažiuoja į ambulatoriją patys, kiti nusisamdo mašiną ir atvažiuoja keliese. Pas neturtingiausius, vienišus mano sūnus arba vyras nuveža, kartais gydytoja nuosavu automobiliu nuveža. Kai man tampa neramu dėl ligonio, sakau gydytojai, kad reikia lankyti, ir riedame 20-25 kilometrus.
- Ar pasikeitė Kaltanėnų kaimas per tą laiką, kai jūs čia?
- Kaipgi, pasikeitė kaimas, labai pasikeitė. Pirma, gyventojų skaičiumi. Kaltanėnuose buvo pagrindinė mokykla, kurioje mokėsi per 130 mokinių. Dabar liko vos keli mokinukai ir pradinė mokykla. Gerai, kad mokykloje įsikūrė turizmo centras, ji neliko tuščia. Žmonės dabar nebe tokie atviri. Ateina į ambulatoriją senukai ir nesiskubina išeiti. Vienas jų atvažiuoja pas mus ne tiek pasigydyti, kiek pabendrauti. Sako: „Kur nueinu, niekas laiko pasišnekėti neranda. Niekas nenori seno. Jautiesi lyg visiems trukdytum“. Ne tik Kaltanėnai, daugelis kaimų pasmerkti pasenti. Per keliolika metų nuolatiniam gyvenimui į Kaltanėnus dvi šeimos atvažiavo. Gyvenantys miestuose jauni atvažiuoja apsilankyti, kol tėvai gyvena. Jie liktų, jeigu turėtų darbus ir gerus atlyginimus. Kaltanėnai nuostabi vieta gyventi, gamta graži, bet ką veikti? Darbų nėra, tuo labiau gerų atlyginimų. Vasarą Kaltanėnuose žmonių daugiau, gal net per daug. Kas iš to, jeigu jie tik vasarotojai. Jeigu kas atsitinka, teikti pirmąją pagalbą tenka mums, valstybininkams. Erkė įsisiurbė, įsipjovė pirštą, pasitempė koją - kelio galas ambulatorija. Nieko man nauja, jeigu prikelia naktį. Slaugytojas turi gyventi netoli savo žmonių. Atvažinėjantys iš kitur, nieko nepadarys. Kaltanėnų ambulatorija nebūtų išlikusi, jeigu ne Švenčionių pirminės sveikatos priežiūros centro vadovų, rajono vadovų požiūris. Dirbome už labai mažus atlyginimus, 3 darbuotojos aukojomės ir dirbome. Likau viena ir pamainos sau nematau.
- Sveikatos apsaugos ministras siūlo valstybines sveikatos priežiūros įstaigas ir privačias įstaigas priversti dirbti vienodomis konkurencinėmis sąlygomis. Kokia jūsų nuomonė?
- Pritariu ministrui. Kaltanėnų kaimo žmonės ruošiasi rašyti ministrui laišką ir taip pat pritarti. Privačios klinikos daugiau gauna pinigų iš valstybės, bet prie jų prisirašę senukai nesijaučia saugūs. Kaltanėnuose gera gydytoja privačiai dirba, bet kas iš to, jei jos slaugytoja mieste, už 10 kilometrų gyvena. Privažinėti, kai žmogui jos reikia, neįmanoma. Juokas pro ašaras, kai žmonės prašo: „Tu tik mūsų nepalik, kol išmirsime“. Žmonės bijo, kad tik ambulatorijos neuždarytų. Gerai sutariame, bet kartais jie mane bara: „Pamėgink pagalbą teikti privatininkų pacientams. Jeigu dėl kelių ambulatoriją uždarys, ką darysime mes“. Nesakau, kad privačiose įstaigose blogai, kad dirba blogi specialistai, bet paprastų žmonių gyvavimui reikia valstybinės institucijos. Žmonės jaučiasi patikimiau. Jeigu reikia tyrimų, vis tiek tenka eiti į valstybines įstaigas. Švenčionėliuose tyrimai visi atliekami, aparatūros yra, ir reanimacija gera. Kaimo žmogus didelėse klinikose sutrinka.
- Ar prisimenate 1982 metus, kai Žemaitijoje per pūgą sušalo pas gimdyvę ėjusi felčerė? Jeigu jos vietoje būtų tekę būti jums?
- Prisimenu gerai. Tą dieną aš taip pat lankiau kaime ligonį. Skirtumas tik tas, kad mane lydėjo mano vyras. Per visą gyvenimą, man tarnaujant žmonėms, jis man labai daug padėdavo. Kartais ir pabambėdavo: „Lakstai paskui kiekvieną bobutę, kai galėtum namuose ramiai pasėdėti“. Žinau, kad būčiau tą patį dariusi, kaip ir mano kolegė iš Žemaitijos. Kartą teko važiuoti pas ligonį su labai girtu vairuotoju. Rizikavau, nes neturėjau pasirinkimo. Vaikai mano tada buvo maži, meldžiau visą kelią, kad nieko blogo nenutiktų. Labai blogai jaučiuosi, jeigu negaliu padėti. Esu laimingesnė, jeigu aplankau ligonį, paklausau širdies ritmo, įsitikinu, kad jam viskas gerai. Jeigu tektų antrą kartą rinktis, ir vėl pasirinkčiau slaugytojos darbą. Labai žmonėmis pasitikiu, gal todėl niekas nieko bloga nėra man padaręs. Naktį įsileidžiu, jeigu pagalbos beldžiasi. Atveriu duris net nepažįstamiems. Jeigu neturi pinigų vaistams, duodu vaistų skolon.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
Rašyti komentarą