Savo galimybes vertinkite kritiškai

Aida VALINSKIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

2013-01-29 11:59

Kasmet Lietuvos traumatologams tenka gydyti dešimtis traumas slidinėjant patyrusių žmonių - traumų neišvengia net profesionalai, o mėgėjai slidininkai virsta ir susižaloja užkliuvę kur kas dažniau.

Slidinėjant patiriamos gana sunkios traumos - blauzdos kaulų, stuburo, žasto, dubens lūžiai. Statistika rodo, kad apie 20 proc. visų traumų sudaro kaulų lūžiai, 80 proc. - sumušimai, raiščių, sausgyslių patempimai.

Kelių sąnariai kenčia dažniausiai

Medikai teigia, kad dažniausiai slidinėdami žmonės susimuša vieną ar kitą kūno dalį, pasitempia raumenis. Šios traumos bene paprasčiausios, praeina be didesnių pasekmių, neprireikia ir medikų pagalbos.

Traumų piramidės viduryje - kaulų lūžiai, raiščių plyšimai, kelio sąnario traumos, kurioms jau prireikia rimtesnio gydymo.

Slidinėjant kalnuose pasiekiamas gana didelis greitis. Slidininkų kojų pėdos ir dalis blauzdos, t.y. čiurna, dažniausiai yra fiksuotos specialia avalyne, imobilizuotos, todėl jei slidininkas griūna, dažniausiai patiriamos kelio sąnario traumos. Griūvant neretai traumuojami meniskai, plyšta kelio sąnaryje esantys kryžminiai ar šoniniai raiščiai. Būna rankų kaulų, raktikaulių lūžių, tačiau jų pasitaiko rečiau. Kelio sąnario traumą galima vadinti slidininko trauma.

Diagnostika ir gydymas sudėtingi

Diagnozuojant kelio sąnario sužalojimus, nepakanka vien apžiūros ir įprastos rentgenogramos - jei sužaloti raiščiai, meniskai, rentgeno nuotrauka to neparodys. Tokiam pažeidimui nustatyti turi būti atliekamas gana brangus magnetinio rezonanso tyrimas, parodantis „minkštųjų“, ne kaulinių sąnario struktūrų sužalojimus.

Sunkių kelio sąnario traumų (kryžminių raiščių plyšimų) gydymas taip pat sunkesnis, ilgiau užtrunkantis nei, tarkim, nesudėtingų lūžių. Pavyzdžiui, jei visiškai trūkęs priekinis kryžminis kelio sąnario raištis ir pacientas operuojamas, kol žmogus visiškai pasveiksta, užtrunka apie pusę metų. Po operacijos porą mėnesių fizinis krūvis tokiam sąnariui labai smarkiai ribojamas, nuo trečio mėnesio pradedama reabilitacija ir tik po pusės metų žmogus vėl gali jaustis visiškai sveikas, neriboti fizinių krūvių.

Realiai vertinkite situaciją

Traumų tikimybė labai smarkiai susijusi su slidinėjimo technika, įgūdžiais, sportuojančiojo fiziniu pasirengimu. Austrai, slovakai, slovėnai, šveicarai, kuriems slidinėjimo technika dažniausiai būna „įaugusi į kraują“, traumas patiria gerokai rečiau nei, pavyzdžiui, lietuviai, kurie slidinėja tik kartais. Kai šliuožiant abi kojos laikomos suglaustos, lygiagrečiai, tikimybė patirti traumą gerokai mažesnė, tuo tarpu kai slidinėjimo technika nėra labai gera, kojos dažnai laikomos atskirai, kelio sąnariai traumuojami dažniau.

Traumatologai pataria neignoruoti specialios slidininkų aprangos - siuvant slidininkų kostiumus naudojami standesni audiniai ties keliais, alkūnėmis, pečiais ir jie šiek tiek apsaugo nuo traumų.

Rekomenduojama kritiškai įvertinti savo galimybes, neturint pakankamai kalnų slidinėjimo įgūdžių ir patirties, nesirinkti sudėtingiausių nusileidimo trasų. Dažniausiai traumas patiria tie, kurie pervertina savo galimybes. Net ir nemokėdamas slidinėti judėsi nuo kalno pagal fizikos dėsnius. Tik neaišku, kuo tas judėjimas baigsis.

Vykstant slidinėti į užsienį patartina nepamiršti pasirūpinti ir tinkamu sveikatos draudimu - tada pavyks laiku sulaukti kvalifikuotos medikų pagalbos. Kuo anksčiau diagnozuojami sužalojimai, tuo didesnė tikimybė, kad traumos padarinių neteks jausti ateityje.