Pigūs vaistai - vis dar svajonė

Skubama statyti barjerus

Muitinės sandėliai, importo ir eksporto terminalai, laisvieji sandėliai, kur saugomi įvežami vaistai, privalės įgyti didmeninio vaistų platinimo licencijas. O tikrinti vaistus, ar jie nėra falsifikuoti, turės ne tik vaistų platinimo ir vaistinės veiklos licencijų turėtojai, bet ir ligoninės bei poliklinikos, išduodančios vaistus. Tokius europinės direktyvos reikalavimus, perkeltus į lietuvišką Farmacijos įstatymą, Seimas svarsto skubos tvarka.

Kiek tai kainuos ir ar dėl to vaistai brangs, apskaičiuoti dar neįmanoma. Pasak Nacionalinės vaistų prekybos asociacijos (NVPA) direktorės Jūratės Kulberkienės, direktyvoje minimos kol kas tik principinės priemonės, kurios padėtų tikrus vaistus atskirti nuo falsifikatų.

„Konkretūs reikalavimai, kaip atpažinti falsifikuotus vaistus, EK bus detalizuojami vėliau. Greičiausiai vaistų pakuotėms bus privalomi tam tikri falsifikuotų vaistų atpažinimo įrenginiai, kurie gali pareikalauti papildomų išlaidų“, - „Respublikai“ sakė NVPA vadovė, neseniai paskirta ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus visuomenine konsultante sveikatos klausimais.

Pasirinkimas - vaistų gamintojų

Galbūt pigesni trečiosiose šalyse pagaminti vaistai, kurie per mūsų muitinę keliauja gilyn į Europą, sugrįš ir į Lietuvą?

J. Kulberkienė tvirtino, kad visi vaistiniai preparatai, registruojami ir parduodami Lietuvoje, privalo atitikti ES galiojančius Geros gamybos praktikos reikalavimus, kad ir kur jie gaminami - Lietuvoje, ES ar trečiosiose šalyse.

„Šie reikalavimai yra skelbiami viešai ir gerai žinomi vaistų gamintojams. Todėl norintys registruoti vaistus Lietuvoje vaistų gamintojai privalo gaminti vaistus vadovaudamiesi Geros gamybos praktikos reikalavimais ir gali kreiptis dėl vaistinių preparatų registravimo. Kartoju - gali, bet neprivalo. Kol kas trečiųjų šalių vaistų gamintojai nerodo didelio noro savo vaistus registruoti Lietuvoje“, - sakė NVPA direktorė.

Mūsų šalyje registruota vos keliolika vaistų iš Rusijos, Ukrainos, Indijos, Kinijos, Brazilijos, Izraelio. Tačiau nemažai Europos vaistų gamintojų importuoja iš trečiųjų šalių žaliavas vaistams gaminti arba jau turi ten savo gamyklas. Deja, galutiniam vartotojui dėl to vaistai nepinga.

Spragą užpildo turgūs

Tačiau nelegali prekyba gretimose valstybėse pagamintais vaistais mūsų turgavietėse klesti. Mat šie vaistai senesnei gyventojų kartai puikiai žinomi, o jų kaina nuo vaistinėse parduodamų europietiškų analogų gerokai skiriasi.

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos duomenimis, pernai lietuviai daugiausia suvartojo acetilsalicilo rūgšties - aspirino. Kiek skiriasi jo kaina vaistinėje ir turgavietėje, J. Kulberkienės įsitikinimu, net neverta lyginti, nes patys produktai nėra lygiaverčiai.

„Turime labai gerai pagalvoti - ar tikrai mūsų organizmas nusipelnė rizikos vartoti bet ką, - teigė ji. - Už tai, kas parduodama turguje, niekas neatsako. Tai nelegali prekyba. Nežinome, kur tie vaistai laikyti, kaip atvežti, gal jie sugedę ir gali ne tik nepadėti, bet dar ir pakenkti sveikatai“.

Maža rinka ar manipuliacijos?

Sveikatos politikai po kiekvieno bergždžio bandymo atpiginti vaistus Lietuvos gyventojams teisinasi, kad vaistų vartotojų mūsų šalyje nėra daug, o reikalavimai tokie pat kaip ir didelėse rinkose.

Panašios giesmelės nuolat girdėti ir iš vaistų gamintojų, deklaruojančių Lietuvoje didesnes savo vaistų kainas nei daugelyje kitų ES šalių, - vien tik pakuotė nacionaline kalba esą išaugina vaisto gamybos sąnaudas.

„Respublika“ paprašė vienos šalies spaustuvės vadybininkų bent apytiksliai suskaičiuoti, kiek skirtųsi vienos pakuotės kaina gaminant jų 300 tūkst. vienetų ir 1 milijoną. Pasirodo, gaminant mažesnį pakuočių kiekį, vienos kaina didesnė 15-20 proc.

Tačiau reali vienpusės spaudos standartinės 15 cm x 4 cm x 4 cm pakuotės kaina nesiekia nė pusės lito!

Nugabenti viename vilkike telpantį 1 mln. pakuočių, pavyzdžiui, iš Lietuvos į Skandinaviją kainuotų apie 4 tūkst. litų. O juk atstumai iki Baltarusijos arba Rusijos Kaliningrado srities trumpesni, ir per Baltiją keltis nereikia...

Vytenis Povilas ANDRIUKAITIS, Sveikatos apsaugos ministras:

Indų verslininkas norėtų Lietuvoje statyti vaistų gamyklą. Mums būtų naudinga, kad trečiųjų šalių vaistų gamintojai čia investuotų, organizuotų savo gamybą ir gamintų vaistus pigiau ne vien Lietuvos, bet ir ES rinkai. Tačiau akivaizdu, kad šie gamintojai susidurs su milžinišku didžiųjų Europos vaistų korporacijų pasipriešinimu. Joms tokios konkurencijos, numušančios vaistų kainas, tikrai nereikia ir jos stabdys ją bet kokiais būdais.

Lygiai tas pats ir dėl vaistų importo iš trečiųjų šalių. Jam keliamas tik vienas reikalavimas - gera gamybos praktika, bet tų vaistų pas mus praktiškai nėra. Nemanau, kad problemos yra vaistų pakuotės ar informaciniai lapeliai. Svarbu tai, kad tas gamintojas sugeba vaistą pagaminti pigiau, o jei toks vaistas įregistruojamas vienoje ES valstybėje, jis gali būti platinamas ir visoje ES. Iš principo nematau, kas galėtų tam prieštarauti, išskyrus tuos, kas platina čia brangius vaistus. Monopolinės farmacijos kompanijos siekia išlaikyti dideles kainas, diktuoti nacionalinėms valstybėms savo sąlygas ir kovoja su tais, kurie nori įsileisti į rinką pigesnius vaistus.

Direktyva dėl falsifikatų, manau, padės reabilituotis pigesniems vaistams. Nes tai taisyklės, kuriamos visiems, taip pat ir Europoje gaminamiems vaistams. Nereikia manyti, kad ES dirba vien tik angelai.