Nemalonūs pojūčiai kenkia sveikatai

Aštriu daiktu brūžinant stiklinį arba keraminį paviršių atsirandantis garsas mūsų jutimo organams yra nepakeliamas, nustatė mokslininkai. Kai vaikystėje mama prašydavo nebraižyti šakute lėkštės, ji ne tik norėjo jus išmokyti kultūringai elgtis prie stalo, bet tikriausiai ir tiesiog negalėjo pakęsti to garso. Niukaslo universiteto mokslininkai tyrė, kaip galvos smegenys reaguoja į įvairius garsus, kurie paprastai yra laikomi nemaloniais. Trylika savanorių sutiko išklausyti 74 įrašus su įvairiais garsais, o magnetinio rezonanso tomografu buvo fiksuojamas jų smegenų aktyvumas. Pasirodė, kad nemalonūs garsai išprovokuoja stipresnę reakciją negu malonūs arba neutralūs. Stipriausius ir nemaloniausius pojūčius bandymo dalyviams sukėlė peiliu braižomo stiklo garsas. Antrojoje vietoje atsidūrė būtent braukymas šakute po lėkštę, po jų - lentos braižymas kreida ir nagais. O maloniausiu garsu buvo pripažintas tekančio vandens čiurlenimas.

Smegenų aktyvumo skenavimas parodė, kad nemalonūs garsai didina kraujo spaudimą galvos smegenų žievės klausos zonoje, kurioje apdorojami garsai. Pasirodė, kad į tuos garsus reaguoja smegenėlių dalis, atsakinga už emocijas ir emocinių prisiminimų tvarkymą. Žmogiškos priešiškumo, pasibjaurėjimo ir panašios neigiamos emocijos visada būna adaptyvios, sako mokslininkai. Mūsų protėviams reikėdavo laikytis atokiau nuo visko, kas kenkia sveikatai ir yra pavojinga. Mokslininkai daro išvadą, kad erzinantis garsas, pavyzdžiui, šakutės į stiklą, suaktyvina kažkokius pojūčius, susijusius su pavojumi.

Nemaloniausiais skoniais mūsų organizmas laiko kartumą ir rūgštumą. Tai labai pastebima iš vaikų elgesio, mat suaugusieji per gyvenimą išsiugdo kultūros nulemtus įpročius, kurie jiems padeda su malonumu valgyti kai kuriuos karčius ir rūgščius produktus. Senovėje kartus skonis galėjo reikšti, kad nežinomame maiste gali būti nuodų, o rūgštus rodė, kad produktai perrūgo ir sugedo. Įdomu ir tai, kad didžiausią pasišlykštėjimą paprastai jaučiame nežinomam baltyminės kilmės maistui. Vaikai dažnai nemėgsta mėsos ir atsisako ją valgyti. Tai taip pat paaiškinama evoliucija: sunkiausiai apsinuodijama būtent baltyminiu maistu. Pasibjaurėjimą kelia ne tik produktų skonis, bet ir jų tekstūra. Daugumos respondentų nuomone, bjauriausia produkto tekstūra - drebučiai. Tuo paaiškinama daugelio žmonių nemeilė šaltienai, želė, pudingams, taip pat virtoms daržovėms - kopūstams arba morkoms.

Iš kvapų didžiausią pasibjaurėjimą žmonėms paprastai kelia sieros vandenilio smarvė arba, kaip ji dar vadinama, supuvusių kiaušinių kvapas. Mums apskritai nemalonūs visi sugedusių produktų kvapai - taip veikia apsauginis mechanizmas, kuris mūsų protėvius saugojo nuo noro užvalgyti pašvinkusios mėsos ar žuvies. O štai egzotiškas nemalonaus kvapo šaltinis - atogrąžų vaisius durianas. Šis vaisius auga Pietryčių Azijoje. Pažiūrėti jis primena kokosą su dygliais, o po luobele slypi kreminės spalvos minkštimas. Apie duriano aromatą tiesiog sklando legendos. Kokių tik epitetų jis nesulaukia! Dvėselienos, pūvančio svogūno, nešvarių puskojinių, tualeto, supuvusių kiaušinių kvapas... Anglas, kuris lankėsi XIX a. Siame, taip aprašo įspūdį, kurį jam paliko duriano aromatas: „Tai tas pats, kas ties atvira kanalizacijos anga valgyti silkę su pelėsiniu sūriu“. Duriano kvapelis toks siaubingas, kad su juo neleidžiama įeiti į daugelį viešų vietų - prašoma suvalgyti ir išmesti. O valgo šį vaisių daug kas, mat, priešingai nei pasibaisėtinas kvapas, duriano skonis - dieviškas. Valgiusieji tvirtina, kad jis primena rinktinio grietininio vanilinio kremo skonį. Vietos gyventojai labai mėgsta nesunokusių virtų vaisių dėti į įvairius patiekalus. Malaizijoje duriano vaisiai naudojami saldainių, ledų ir pyragaičių gamyboje. Durianas - puikus pagrindas pieno kokteiliams, o su alkoholiu jis nedera. Turistai paprastai ragauja duriano taip, kaip žmonės pirmą kartą ragauja degtinės: staigiai iškvėpę ir užspaudę nosį. Kalbama, kad kartą paragavus „dvokiančio vaisiaus“ minkštimo, jo norisi dar ir dar.