Metų filantropė: per mažai laiko geriems darbams.

Klaipėdos universiteto docentę, Klaipėdos slaugos ligoninės vyriausiąją gydytoją, Lietuvos palaikomojo gydymo ir slaugos asociacijos pirmininkę, Raudonojo Kryžiaus organizacjos Klaipėdos skyriaus pirmininkę dr. Danguolę Drungilienę pirmadienį radau jos darbo vietoje. Tačiau, pasirodė, metų filantropo titulą, suteiktą Nevyriausybinių organizacijų centro, pelniusi daktarė... atostogavo. Tik be darbo sėdinčios savęs gydytoja nebeįsivaizduoja, štai ir šias atostogas praleidžia sukdamasi kasdienių reikalų verpete: trūkęs ligoninėje vandentiekio vamzdis, nebaigti oficialūs raštai, o ir studentai patarimų kreipiasi. Taip visada.
Retas kuris Klaipėdoje nepažįsta šios medikės - visada jautrios, pasiruošusios padėti, besišypsančios, ligonį savo žodžiu ar delnais sušildančios, o valdininkų ir ministerijos klerkų patyliukais keiksnojamos - mat gydytoja jau daugelį metų žinoma ir kaip atkakli kovotoja dėl geresnių pačių sunkiausių ligonių ir senų žmonių gydymo sąlygų.
O kokia Danguolė Drungilienė laisvalaikiu, kuo ji gyvena, dėl ko liūdi, kuo džiaugiasi? Susipažinkime.

Prieš Naujuosius jums suteiktas metų filantropės titulas. Ar nuo mažens tokia - gyvenanti dėl kitų, besistengianti padėti?

Meluosiu, jei pasakysiu, kad buvo nemalonu, išgirdus, jog suteikiamas šis titulas, bet šiek tiek nustebau - pagalvojau, jog daug yra žmonių, kurie žmonėms padeda, ne vien aš. Aš dirbu savo darbą ir gyvenu taip, kaip man atrodo, kad turi būti. Yra pareiga padėti žmogui. Ar nuo mažens tokia? Dievai žino. Bet visada buvau geranoriška. Žmogiškai, neformaliai į viską žiūriu. O vaikystėje save atsimenu kaip lyderį atamaną, visai kiemo grupei vadovaujančią, visada ir mergaičių, ir berniukų priekyje. Buvau aktyvi - jau 4 klasėje, kaip gera mokinė, buvau nusiųsta į Maskvą, į VDNK - liaudies ūkio pasiekimų parodą.

Kokioje šeimoje ir kur augote, mokėtės? Kokie vaikystės prisiminimai šildo širdį?

Gimiau prie Raseinių ant Dubysos kranto, ten kaimo mokyklėlę baigiau, o sąmoningas gyvenimas praėjo Klaipėdoje. Baigiau Klaipėdos 4-ąją vidurinę mokyklą, paralelinėje klasėje, beje, mokėsi ir dabartinis miesto meras, ir "Begos" direktorius Aloyzas Kuzmarskis, tą pačią mokyklą, tik vėliau, baigė ir Audra Daujotienė. Šeimoje augome dvi seserys, sesuo Adelė iki šiol dirba Priekulėje vaistininke. Labai išmintingas buvo mano tėtis, deja, 50 metų žuvęs autoavarijoje. Daug kas ateidavo pas jį tartis įvairiais gyvenimiškais klausimais. Jis auklėjo mus, kad nereikia turėti priešų, nereikia elgtis taip, kad jų įsigytum. Nors priešų turbūt atsiranda net jei elgiesi padoriai... Negali visi visus mėgti. Abi su seseria po vieną sūnų turim. Manasis - Gintautas - Kaune baigė medicinos mokslus, dabar vadybos magistrantūroje studijuoja. Vyras - UAB direktorius, taip pat labai užsiėmęs žmogus.

Kuo prasideda jūsų rytas?

Jei galiu ryte nors 5 minutes pamiegoti, tai miegu. Esu pelėda, galiu iki vėlyvos nakties dirbti, skaityti, tai ir darau paprastai iki dvyliktos ar pirmos valandos nakties. Bet jau ryte... Iki 12 val. atrodo, kad mane kažkas pastatė ant kojų, bet nepažadino... Tokia savijauta. O keliuosi 7 val., šventadieniais kiek ilgiau pasilepinu. Atsikėlusi tuoj lekiu į virtuvę ir kaičiuosi kavą. Labai ramiai ją išgeriu, pramerkiu akis. Ir tada - į ligoninę.

O grįžusi iš darbo - įsijungiate televizorių ar..?

Televizorių retai žiūriu, tik kai kurias politines, rimtas laidas. Pareinu tik pusę devynių vakaro, dirbu prie interneto, juk universiteto studentai ne tokie kaip anksčiau, jie smalsūs, neduosi senų žinių - dirbu su magistrantais, kurie baig