Mažakraujystė - pavasario palydovė

Mažakraujystė, mediciniškai vadinama anemija, yra organizmo būklė, kai kraujyje sumažėja eritrocitų (raudonųjų kraujo kūnelių) ir hemoglobino (raudonosios kraujo medžiagos). Kraujas yra sudarytas iš trijų rūšių ląstelių: raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų), baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) ir kraujo plokštelių (trombocitų). Eritrocitai savo sudėtyje turi daug baltymo hemoglobino, kuris perneša deguonį į visus organizmo audinius.

Kas gi tas hemoglobinas, o kas eritrocitai? Eritrocitai, raudonieji kraujo kūneliai, yra ląstelės, atsakingos už deguonies pernešimą iš plaučių į visus organizmo audinius ir anglies dioksido „transportavimą“ iš organizmo lauk. Kaip gi tas pernešimas vyksta? Hemoglobinas, eritrocituose esanti medžiaga ir suteikianti kraujui raudoną spalvą, prisijungia plaučiuose deguonį ir perneša jį į visų organizmo audinių ląsteles. Į hemoglobino sudėtį įeinanti geležis – vienas iš būtiniausių žmogaus organizmui mikroelementų Tai yra ketvirtasis pagal paplitimą elementas Žemėje. Anemija vystosi dėl geležies, vitamino B12 arba folinės rūgšties stokos.

Geležies stokos mažakraujystė yra labiausiai paplitusi – ji sudaro net 80 procentų atvejų. Geležis yra svarbi hemoglobino dalis, tad jos trūkstant sumažėja ir hemoglobino, ir eritrocitų gamyba. Geležies stoka gali atsirasti nepakankamai jos gaunant su maistu. Ypač dažnai tai atsitinka pavasarį. Artėjanti anemija ilgai neparodo jokių akivaizdžių ženklų. Žmogus gali greičiau pavargti, būti dirglesnis, šiek tiek blyškesnis. Prie mažakraujystės ilgą laiką organizmas sugeba prisitaikyti. Dirbti dar įstengiama turint tik trečdalį reikiamos kokybės kraujo, bet stipresnis fizinis krūvis išveda iš pusiausvyros, sutrinka širdies ritmas, endokrininių liaukų veikla, virškinimas, nervų sistema. Geležies stokos pasekmės vaikų elgesiui ir vystymuisi bei suaugusiųjų darbingumui bei imuninės sistemos veiklai – labai svarbi visuomenės sveikatos problema. Vakarų šalyse vienai iš penkių vaisingo amžiaus moterų nustatoma geležies stoka (Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis – vienai iš trijų), tačiau tik mažiau nei ketvirtadaliui iš jų pasireiškia anemija. Geležies stokos anemija dažnesnė rūkančioms, taip pat turinčioms gausias menstruacijas moterims. Nepasireiškus anemijai, daugelis žmonių, kenčiančių nuo geležies trūkumo, lieka negydomi.

Geležies stokos anemija gali išsivystyti, jei:

● Nepakankamai geležies gaunama su maistu (taip gali atsitikti vegetarams, kūdikiams, mažiems vaikams).

● Padidėjęs geležies poreikis. Dažnai pasireiškia neišnešiotiems kūdikiams, vaikams  iki vienerių  metų amžiaus bei paaugliams lytinio brendimo laiku. Neretai ši anemijos rūšis vargina paaugles mergaites, pasireiškia  nėščioms ar maitinančios moterims, intensyviai sportuojantiems žmonėms.

● Nepakankamas geležies pasisavinimas virškinamajame trakte. Tai dažnai būna dėl gretutinės ligos, pavyzdžiui, po skrandžio pašalinimo operacijos, sergant uždegimine žarnų liga, opalige ir kitomis lėtinėmis ligomis. Taip pat dėl blogos kokybės dantų protezų tai paprastai vyresnio amžiaus žmonių problema.

● Sutrikęs geležies pasisavinimas. Tai gali būti susiję su sumažėjusiu skrandžio rūgštingumu, kitomis virškinimo ligomis, vartojant kai kuriuos vaistus, sergant kai kuriomis įgimtomis lėtinėmis ligomis.

● Lėtinis kraujavimas. Kraujo netenkama dėl kraujuojančios skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opos, skrandžio uždegimo su opelėmis, piktybinių virškinamojo trakto navikų, kraujuojančių hemorojinių mazgų, moterys – menstruacijų metu. Teigiama, kad moterims geležies rezervas per menstruacijas sumažėja 20–30 proc.

● Netenkama daug kraujo po sužeidimų, traumų, operacijų.

● Ilgalaikis stresas, naktinis darbas.

● Parazitai. Pavyzdžiui, žarnyne gyvenančios parazitinės kirmėlės sunaudoja daug maisto medžiagų, tarp jų ir geležies. Jos tarsi apvagia organizmą.

Kada reikia įtarti mažakraujystę?

● Kai atsiranda silpnumas, nuovargis, noras nuolat gulėti.

● Svaigsta, skauda galvą.

● Po fizinio krūvio pradeda trūkti oro, padažnėja širdies plakimas ir pulsas.

● Sutrinka dėmesio koncentracija, pablogėja atmintis.

● Jaučiami duriantys skausmai širdies plote.

● Oda tampa blyški, sausa ir pleiskanoja.

● Nagai tampa trapūs ir dažnai lūžta, slenka plaukai.

● Pakinta įprastas maisto skonis, atsiranda liežuvio skausmas bei skausmingas rijimas.

● Įtrūksta lūpų kampučiai,  liežuvis gali pasidaryti  raudonas, lygus lyg nupoliruotas.

● Vargina padidėjęs dirglumas, bendras raumenų silpnumas.

● Pablogėja  apetitas.

● Atsiranda noras valgyti nevalgomus dalykus: kreidą, molį, smėlį.

Geležies stokos mažakraujystė nustatoma medicinos įstaigose, kur atliekami kraujo tyrimai.

● Bendras kraujo tyrimas parodo, ar išsivystė mažakraujystė. Ji patvirtinama, nustačius neįprastą eritrocitų ir hemoglobino sumažėjimą.

● Geležies kiekio tyrimas parodo, ar kraujyje pakankamai geležies, kuri reikalinga hemoglobino gamybai. Jei jos kiekis sumažėjęs, galima teigti, kad mažakraujyste sergama dėl geležies trūkumo.

● Feritino tyrimas daug tikslesnis nei geležies kiekio kraujyje nustatymas. Jis parodo geležies atsargų mažėjimo pradžią.

Mažakraujystės atveju hemoglobino koncentracija kraujyje vaisingo amžiaus moterims būna mažiau nei 120 g/l, vyrams bei moterims po menopauzės – mažiau nei 130 g/l. Eritrocitų kiekis moterims – mažiau nei 3,9 x 10¹², vyrams – mažiau nei 4,3 x 10¹².

Pasirūpinkime geležies trūkumo sukeltos mažakraujystės profilaktika

Susirgimų anemija Lietuvoje sumažėtų bent du kartus, jei tinkamai maitintumėmės. Deja, vis greitėjant gyvenimo tempui sunku pakankamai dėmesio skirti savo mitybai. Nuolatinis laiko stygius verčia maitintis greitai paruošiamu, rafinuotu, konservantų prikimštu maistu. Bulvių traškučių pakelis ir buteliukas kokakolos – gana dažni moksleivio priešpiečiai. Toks maistas ne tik sukelia virškinimo sutrikimų, bet ir neduoda žmogaus organizmui reikalingų vitaminų ir mikroelementų, tarp jų ir geležies.

Mūsų moterys daug dėmesio skiria savo kūno linijoms, kartais dėl to atsisakydamos visavertės mitybos. Pavyzdžiui, nevalgo raudonos mėsos, kurioje gausu organizmui taip reikalingos geležies. Ji ypač svarbi paauglėms, kai prasideda menstruacijos. Iš pradžių jos būna gausios, todėl mergaitės netenka daug geležies. Per parą su maistu organizmas jos turi gauti iki 10–15 mg, kitaip gali pradėti vystytis geležies stokos mažakraujystė.

Kokiuose produktuose esama geležies?

Geležies yra daugybėje maisto produktų. Ypač – raudonoje mėsoje (jautienoje, veršienoje, kepenyse), gana daug žuvyje, paukštienoje, burokėliuose, pupose, pupelėse, žaliuosiuose žirneliuose, raudongūžiuose kopūstuose, krienuose, petražolėse, dilgėlių, burokų lapuose, grybuose, kiaušinių tryniuose, grikių, ryžių kruopose, lęšiuose, avižiniuose dribsniuose, džiovintuose vaisiuose, riešutuose, slyvose, granatuose, žemuogėse, vynuogėse, morkose, pomidoruose, net bulvėse.  Labai mažai geležies yra piene, jo produktuose, įvairiuose riebalų produktuose, aukščiausios rūšies miltuose.

Geležies apykaitos fiziologija

Žmogus geležies gauna su maistu, kuriame ji yra netirpi ir sunkiai pasisavinama. Laikantis dietos svarbu ne geležies kiekis, o jos forma. Geležies kiekis skirtinguose maisto produktuose labai skiriasi. Maiste yra dviejų pavidalų geležies: heminės ir neheminės. Ji skiriasi ne tik pavadinimu (kuris priklauso nuo kilmės), bet ir biopasisavinimu. Heminės geležies (lengviau pasisavinamos) esti mėsoje hemoglobino, mioglobino pavidalu. Neheminės geležies (blogiau pasisavinamos) yra daržovėse (nedaug), pieno  produktuose (vidutiniškai).

Kaip geležis pasisavinama iš gyvulinės ir augalinės kilmės maisto?

Viena iš galimų anemijos priežasčių – vegetarizmas. Nors daugelyje vaisių ir daržovių geležies yra, tačiau iš daugelio ji pasisavinama gan prastai. Geriausiai ji pasisavinama iš gyvulinės kilmės maisto produktų, paprasčiau sakant – mėsos. Vertingiausia šiuo požiūriu geležis, esanti liežuvyje (5 mg/100 g), triušienoje (4,4 mg/100 g), kalakutienoje (4 mg/100 g), vištienoje (3 mg/100 g), jautienoje (2,8 mg/100 g). Blogiau pasisavinama geležis, esanti kepenyse (nors bendras geležies kiekis kepenyse yra 3 kartus didesnis nei kitoje mėsoje) bei žuvyje. Tyrimų duomenimis, iš raudonos mėsos pasisavinama net 20–40 proc. geležies, o iš daržovių – vos  2–10 proc.

Pasisavinimą gerina tinkamas maisto derinimas

Kad organizmas iš maisto pasisavintų kuo daugiau geležies, reikia ne tik pasirinkti tinkamus produktus, bet ir mokėti derinti maistą. Visi žinome, kad nepatariama mėsos užsigerti pienu. Kodėl? Mat pieno produktai trukdo pasisavinti geležį. Patartina valgyti rūgščių pieno produktų – kefyro, jogurto.

Geriausiai geležis pasisavinama su vitaminu C, todėl mėsą patariama valgyti su daržovėmis. Be to, valgant daržoves kartu su mėsa, žuvimi ar paukštiena, geležies pasisavinimas iš augalinių produktų pagerėja net 3 kartus! Tai dviguba nauda.

Geležį iš organizmo šalina ne tik pienas, bet ir kava, arbata, ypač stipri, sėlenos, špinatai, augalinė ląsteliena, kalcio ir fosforo junginiai. Vaistai, kurių sudėtyje yra aliuminio, magnio ir kalcio, arba kolestiraminas su geležimi sudaro netirpius junginius, todėl pastarosios pasisavinama mažiau.

Geležies atsargas išsekina ne tik bloga mityba, bet ir ilgalaikis stresas. Jo metu organizmas sunaudoja daugiau geležies nei įprastai. Todėl labai svarbu išmokti atsipalaidavimo pratimų, dažniau juoktis, nesivelti į smulkius buitinius ar darbo konfliktus ir pan.

Jei įtariama mažakraujystė, būtina kreiptis į gydytoją ir atlikti tyrimus, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė, ligos priežastys ir laiku paskirtas tinkamas gydymas.

     Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Sveikatos mokyklos Metodinės pagalbos ir strategijos formavimo skyriaus vedėja

Rūta  Babravičienė