"Būdavo, iš visų ligonių ir globos namų pabėgu arba girtą išveja. Kiek mane policininkai už miesto vežė, "bananais" daužė, ašarinėmis dujomis "tručijo", kiek mane gyvą laidojo. Nakvynės ieškojau uždaruose kiemuose po stogeliais, kai grįždavau nuo "Pramogų banko" pasipinigavęs. Būdavo, žiemą žurnalistai atkasa man veidą iš po sniego - filmuoja, ima interviu. Žmogus, turintis kojas, tiek nepadarys, kiek aš - be kojų..." - kalbėjo Vytautas, kuris sako, kad kai jo gyvybė kabojo ant plauko, Dievas už jo ir ištraukdavo. Dabar jaučiasi taip, tarsi Dievas jį būtų sukūręs iš naujo, ir ėmė branginti gyvenimą, kurį pamatė blaiviomis akim.
Niekas, tik pats alkoholikas žino, ką reiškia būti padugne, ir ne vienas turbūt rinktųsi mirti garbingiau, nors ir nuo vėžio, negu iš lėto žudytis. Alkoholizmas - psichikos liga, ir valia čia niekuo dėta; ji nepadeda sveikti nuo turberkuliozės ar reumato.
Kalbėjomės Klaipėdos ligoninės Švėkšnos departamente, kur žmogus atvažiuodavo nuo 2000-ųjų, kai nebūdavo, kur žiemoti. Čia ir yra priregistruotas iki gyvos galvos. Paskutinis, kaip tikina jis, "užgėrimas" buvo prie Švėkšnos bažnyčios. O iš vienintelio tikro būsto, iš palėpės Priekulėje, kur priregistravo sesuo, buvo išmestas į gatvę po to, kai kelis mėnesius praleido Kretingos Motinos Teresės vienuolyne. Tada jau buvo netekęs abiejų kojų. Pirmosios neteko, kai girtas po darbo pas ūkininką ėjo iš Karklės į "tašką": tvyrojo rūkas, pervažiavo sunkvežimis, atsipeikėjo ligoninėje. Antrosios kojos neteko po ketverių metų - ją nušalo, nes Vytauto būste buvo kone 30 laipsnių šalčio...
Pirma taurelė buvo pražūtinga
"Augau Priekulėje, dešimties vaikų šeimoje. Tėvas buvo "pijokas", mušdavo mamytę, o ši pranešdavo: "Slibinas pareina", ir visi vaikai iššokdavo pro langus, slėpdavosi pas kaimynus", - pasakojo žmogus. Kai tėvas su sugėrovais išeidavo parūkyti, penkerių metų vaikas ropšdavosi ant stalo ir išgerdavo svaigalų likučius iš butelių. Sušalęs, alkanas amžinai būdavo, o tie velnio lašeliai - saldūs. Tėvas, radęs vaiką užmigusį ant stalo, didžiuodamasis sakydavo: "Tai bent mano sūnus - tikras vyras!" Tėvas dirbo milicininku, todėl buvo nebaudžiamas.
Vėliau tėvas užrašė anglimi ant sienos: "Jūs Lietuvoj akmenį graušit" ir išsidangino į Kazachstaną. Vytuką išsiuntė pas močiutę į Dzūkiją, tuomet buvo jau septynerių, dėdės miške virdavo "samagoną", ir vėl visi linksminosi, kai vaikis priliuobęs šokinėjo it beždžionėlė.
"O tada jau stipriai įsišaknijo potraukis svaigalams. Žmonės mane išnaudojo: už butelį sukasdavau daržus", - sakė Vytautas.
Meilė ir mirtis
"Nuo dvylikos metų pradėjau dirbti statybose, iki brandos, buvau savamokslis mūrininkas. Palangoje statėme žemės ūkio profilaktoriumą, per išgertuves susipažinau su Valečka. Ji buvo man labai graži, bet gėrė smarkiau už mane. Giminės atkalbinėjo, sakė, ar nematai, kad išgėrusi ji išsirengia, kabinėjasi prie vyrų; buvau aklas, sakiau, kad jie man pavydi. Išvažiavome į Baltarusiją, ten susituokėme, gimė sūnelis Andrius", - pasakojo Vytautas.
Buvo pavydus, vengė kompanijų, tad gėrė dviese su žmona, nuo vaiko pasislėpę už spintos. Pagailo žmogui sūnaus, kad tas blaivių gimdytojų nemato, siūlė žmonai "užraukti". Negeria savaitę, dvi, o žmona nesiliauja. Ieško jos po kelias paras, randa su vaiku katilinėje su "kačegarais" švenčiančią, vaikelis murzinas, išbadėjęs. "Tada pradėjau mušti ją visaip - iš tos meilės. Aš ir dabar esu kvailai pavydus, jei dar kada rasčiau moterį - tai verčiau jau baidyklė būtų, kad niekas į ją nežiūrėtų", - sakė visą gyvenimą girto ašaromis atgailavęs žmogus.
Vieną dieną Vytautas grįžo namo į jiems skirtą butą, buvo ir čekiškus baldus nusipirkę, - aptiko Valečką su kitu. Išleido balkone uždarytą sūnų. Kavalierius jam pro tarpkojį išsprūdo, o teisėtasis vyras griebė moterį už plaukų ir pradėjo mušti... Už žmogžudystę gavo penkolika metų kalėjimo. Net mamytės laidotuvėse nedalyvavo, toji nepamatė savo anūko...
Kalėjimų golgotos
"Į Šiaurę išvežė, į Kirovo sritį. Kalėjime dirbau tekintoju, buvau nagingas, padarydavau "šliūbinių" žiedų iš metalo, peilių, net brauningą buvau padaręs. Gerai gyvenau, bet kas iš to? Patys virėm "samagoną" kalėjimo "larioke" aronijų uogienės nusipirkę, iš žirnių, tarkuotų bulvių vietoj mielių, pomidorų padažo; išeidavo gera naminė, 70-ies laipsnių. Pasigėręs durnas būdavau: eidamas pro patikrinimo punktą iškeldavau ranką ir šaukdavau: "Heil Hitler!" Už tai gaudavau daboklės", - prisiminė pokalbininkas.
1991-aisiais, po nepriklausomybės atgavimo, Vytautą atvežė į Marijampolės griežto režimo kalėjimą. Ten dirbo tekintoju, paskui šaltkalviu, variklių vyniotoju.
"O ten - žalia šviesa. Visiems Lietuvos miestams kaliniai virdavo aguonas - krosnyje, kur variklius džiovinome. Užmokestis - narkotikai. Badžiausi dvejus metus, nepatiko man: pykindavo, aš gi alkoholikas. Vėl viriau "samagoną", tų pinigų ir už rankdarbius buvo kaip šieno", - pasakojo. Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas patenkino malonės prašymą, ir Vytautą dvejais metais anksčiau išleido į laisvę.
Anuška ir keturiolika metų bedugnės
Dar kalėdamas Vytautas parašė laišką vienai moteriai, išklojo teisybę apie save. Anuška atrašė: "Verkiau skaitydama tavo laišką; per plauką nelikau tavo vietoje. Vieną naktį aplink miegantį vyrą ištvirkėlį vaikščiojau su lygintuvu rankose." Išėjo moteris, kaip stovi, dviem sūnumis vedina, klaidžiojo po Baltarusiją, kol kolūkis butą davė. O tuomet nuvažiavo į prieglaudą pas laiškų draugo sūnų Andrių, jaunuolį jau, ir pasiėmė. Gal tikėjosi šeimą sukurti. Tik Vytautui vizos į Baltarusiją nedavė; tiek buvo įsipykęs kalėjimo viršininkui, kuris vėliau ministru tapo.
Išėjęs laisvėn, penkiasdešimtmetis vyras, kurio joks darbdavys nenorėjo, pas ūkininkus triūsė už valgį, praėjo visus nuopuolio ratus: "Vis galvojau, kad turiu sūnų ir manęs laukiančią mylimą Anušką. Galvojau, nuo šiandien gersiu protingai. Nusiperku butelį, o rytą žiūriu - butelių kalnas, palėpės durys atidarytos, kišenės iškraustytos... Keturiolika metų ištirpo, net krūptelėjau - kur, su kuo dabar mano Anuška?
Paskutinį pusmetį gėriau ne dėl malonumo, o dėl to, kad puvau gyvas, kūną skaudėjo, užmigt negalėjau. Gailestingieji samariečiai mane įkišdavo į kokius globos namus. Vienuose negėriau aštuonis mėnesius. Bet aš nervingas, nepakeliu neteisybės: vėl užgėriau, triukšmavau, nuvežė mane į Švėkšną. Pabuvęs čia susiruošiau į laisvę, parašiau pareiškimą, kad atsisakau gydymo. Atėjau pas departamento vedėją Artūrą Mažrimą, o tas ir sako: "Niekur tu neik. Aš būsiu tavo globėjas." Su juo buvo pakalbėjęs mano gydytojas. Artūras - kaip tėvas man. Tai Dievo man siųstas angelas sargas. Mes kasdien kalbamės, jis pasiūlė man laiškus rašyti - Anuškai, seserims. Per naktis ir rašau, skaitau Naująjį Testamentą.
Na, ir pradėjau analizuoti, narplioti savo gyvenimą. Dabar visi priklausomybės ligų skyriaus pacientai manęs klausosi, lyg būčiau profesorius, o juk aš buvau degradavęs...
Lankau visus psichoterapijų užsiėmimus. Aš dabar gerti nenoriu, esu dvasiškai pabudęs. Matau, kaip esu atsilikęs nuo gyvenimo. Artūras man suteikė viltį, kad susikursiu dar savo gyvenimą. Ir tai - ne tuščios kalbos. Globėjas atvėrė manyje žmogiškumą, tai, kas buvo giliai užgožta", - sakė vyras, laukiantis eilės, kai jam bus pritaikyti kojų protezai. Galvoja, kad ilgainiui išmoks vaikščioti be ramentų.
Vytauto svajonė - ne tik numirti blaiviam. Jis nori surasti sūnų, atsiprašyti jo, puolęs į kojas. Nori susirasti seseris, kad šios pripažintų jį kaip brolį, įsitikinusios, kad jis pasikeitė.
"Alkoholizmas - žiauri liga, sunaikinanti viską. Mesti nuodą gali bet kas, tik reikia jame surasti ir atverti žmogų. Ar nesu globėjui eksperimentinis triušis? Dievas neturi eksperimentinių triušių, jis myli savo vaikus", - sakė naujam gyvenimui prisikėlęs Vytautas. Pripažinsiu, nustebau, kad daugelis žmonių juo tiki.
Zita VARKALIENĖ, VšĮ Klaipėdos ligoninės Švėkšnos departamento gydytoja psichiatrė psichoterapeutė
Alkoholizmas yra psichikos liga. Galima susirgti dėl nevisavertiškumo kompleksų - pavyzdžiui, jaunimui nedrąsu eiti į šokius neišlenkus taurelės. Jie pradeda žaisti su alumi, neva natūralios fermentacijos, bet alkoholio kiekis ir poveikis - tie patys.
Žmonės geria nemąstydami. Menką savivertę turintys tėvai tokią perduoda ir savo vaikams. Sunkios socialinės sąlygos savivertės taip pat neprideda.
Kad alkoholizmas persiduoda genetiškai, nėra įrodyta; paveldimas gyvenimo būdas. Manipuliacijos, išsisukinėjimas, pasiteisinimai...
Psichikos ligos jau nebelaikomos nepagydomomis; net šizofrenijos remisija pripažinta, tačiau pasveikimui reikia specifinių sąlygų, gerti vaistus, laikytis režimo. Tik mūsų žmonės savo sveikata nesirūpina; iš sovietinių laikų galvoja, kad gydytojas atsako už jo sveikatą, bet ne jis pats.
Alkoholikai valią turi, ir ta valia jiems trukdo gydytis, Jie sako: "Aš pats", ir nepriima pagalbos. Anoniminių alkoholikų devizas yra: "Dieve, duok man nuolankumo ir ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, ir suteik išminties nuo to atskirti galimybę pasikeisti."
Reikia susitaikyti su mintimi, kad mane valdo alkoholis, aš nebegaliu valdyti polinkio. Sunkiausia suvokti, kad alkoholiku liks visą gyvenimą: negeria metus, dešimt, galvoja: viskas, aš normalus, aš galiu išgerti. Ir pakanka lašo brendžio į arbatos puodelį...
Aš nesakyčiau, kad geriant iškreipiama psichika. Alkoholizmas sunaikina intelektą, ir žmogus degraduoja emocijomis, socialiai. Kodėl vieni žmonės praranda net kalbos dovaną, o kiti dar sugeba gerti ir mąstyti, - sunku pasakyti. Kūrybingas žmogus geria tam, kad sugebėtų kurti, svaigalai stimuliuoja. O primityvesnio, gyvenančio ant skurdo ribos, žmogaus interesai - tik butelis.
Kaip ištinka stebuklas, kad žmogus sustabdo baltus arklius? Priklausomybė nuo svaigalų susideda iš trijų požymių: tai yra noras gerti, negalėjimas gerti saikingai ir pagirių sindromas.
O kai žmogus sustoja, aš įsitikinusi, kad jis pakeičia savo vertybes ir randa kitų tikslų, priima sprendimą gyventi blaiviai, puikiai žinodamas, kaip jis tai padarys. Jeigu žmona įstūmė į kampą ir žmogus sutiko gydytis ligoninėje, nereiškia, kad jis pasirengęs. Žmogus turi mesti gerti ne dėl žmonos, ne dėl vaiko - dėl savęs.
Nes kai šalia nebėra žmonos, jis vėl gali gerti. O kai nebegeria dėl savęs, žmogus sudaro sutartį su Viešpačiu, ir laikosi žodžio. Visi kiti motyvai yra tik žaidimas.
Nesutikčiau su nuomone, kad žmogus, keliasdešimt kartų gydęsis stacionare, pasveiksta; jis paprasčiausiai nebeturi, kuo mąstyti.
Žmogus nebemoka kalbėti, nesiorientuoja aplinkoje, laike, neranda tualeto. Prisikelia tie žmonės, kurie dar nėra degradavę.
Tačiau turėjau ligonį, kankinamą jau ir epilepsijos priepuolių, ir tikrai netikėjau, kad prisikels. Jis nuėjo į anoniminių alkoholikų klubą, ir ten jam patikėjo iždininko pareigas; tai labai pakėlė jo savivertę, buvo svarbus įvertinimas, ir jis daugiau niekada negėrė. Nors blaiviam gyvenimas nebuvo geras.
Tikiu ir Vytauto Vaitkevičiaus pasiryžimu nebegerti. Svarbu, kiek jis pasitiki savo globėju, ir kiek - savimi ar Dievu. Aš sakau savo pacientams, kad mano žodžiai liks tik jų atmintyje, jie liks vieni.
Alkoholizmą gydo tik meilė. Žmogui reikia girdėti, kad yra reikalingas. Ujamas jis dar labiau nori susinaikinti: aš žinau, kad darau blogai, o jeigu tu mane uji, tai man tik pritari, sutvirtini mano blogą nuomonę apie save...
Rašyti komentarą