Igoris Vetrovas: "Gamtos dėsnių nepaisymas žlugdo civilizaciją" (1)

Į institutą stojau be didelio entuziazmo ir noro, todėl, kad mano tėvas buvo gydytojas. Bestudijuodamas antrame kurse patyriau didelį nusivylimą sužinojęs, kad lėtinės ligos neišgydomos, o ūminės praeina negydomos.

Vėliau sutikau korėjietį gydytoją, kuris akupunktūra bei fitoterapija padėjo man išsivaduoti nuo lėtinio bronchito, kamavusio nuo vaikystės. Iš jo išmokau akupunktūros. O baigęs institutą, dirbdamas greitosios pagalbos gydytoju, Tibeto bei kinų medicinos mokiausi iš kinų medicinos meistro. Jis padėjo įgyti pirmuosius gydymo taškiniu masažu, bičių, dėlių, augalų terapija, homeopatija įgūdžius. Nenutraukiau savo praktikos ir darbuodamasis Kardiologijos institute - žmonės, norintys gydytis rytietiškais metodais, plūste plūdo.

1990 metais išvykau į Indiją ir pradėjau žengti pirmuosius žingsnius šioje srityje. Vėliau įvaldžiau dar sudėtingesnes gydymo metodikas.

1992 metais palikote valstybinę mediciną ir atidarėte ajurvedos ir Tibeto medicinos centrą "Dhanvantari". Kokios jūsų veiklos sritys?

1994-aisiais metais vėl išvažiavau į Indiją, išmokau marmų terapijos, į kurią įeina ajurvedinė akupunktūra, specialus marmų masažas, energochirurgija, gydymas bičių įkandimais, hirudoterapija, visa ajurvedos tradicija. Unikalias metodikas perdavęs 106 metų sulaukęs meistras mirdamas palaimino mane šias žinias perduoti kitiems. Pradėjau Rytų mediciną dėstyti įvairiuose institutuose, o prieš dvejus metus valstybė leido tai dėstyti kaip reabilitacinės medicinos šaką. Sukūrėme Valstybinį ajurvedos institutą, jame dirbu prorektorium. Šis Peterburge veikiantis institutas išduoda kvalifikacinius diplomus 105 pasaulio šalių gydytojams.

Nors centre "Dhanvantari", pavadintu senovės arijų medicinos pradininko vardu, dirbu ir gydytoju, mokymui visgi atiduodu didžiąją dalį savo laiko. Laikas ruošti kadrus, nes ajurvedos profesionalų pasaulyje tikrai labai trūksta. Posovietinėse valstybėse žinau ne daugiau kaip 10 gerų ajurvedos specialistų.

Astrologija pas mus prilyginta burtams, o ajurveda be specialių šios srities žinių neįsivaizduojama...

Yra astrologų, užsiiminėjančių prognozėmis, gal jie ir ne šarlatanai, bet diskredituoja mokslinę astrologiją. Mes ją laikome rimtu senovės mokslu, psichologijos forma, kurioje psichikos modeliu laikoma visata. Todėl mes ją vadiname moksline astropsichologija. Ši disciplina pas mus turi valstybinį statusą. Gydytojai, kurie baigę I. Mečnikovo medicinos akademiją, nori įgyti ajurvedos specializaciją, po penkto kurso stoja į Valstybinį ajurvedos institutą ir tęsia studijas. Ir jie tampa diplomuotais ajurvedos medicinos specialistais. Į šią discipliną būtinai įeina astropsichologija ir biokosmoritmologija.

Kadangi mus veikia visi gamtos ritmai, todėl turime tiksliai žinoti, kada rinkti žoles, kaip gaminti vaistus, kaip į juos, priklausomai nuo šių ritmų ir kosminių dėsnių, reaguoja mūsų vidaus organai, ląstelės. O astropsichologija leidžia suprasti, kaip mus veikia ir mumyse pasireiškia neregimi dėsniai, kuriuos modeliuoja visata, kosminių kūnų padėtis. Kalbu ne apie tiesioginį planetų poveikį, o dėsnio vizualizaciją.

Ar astropsichologijos žinios padeda gydyti lėtines ligas?

Astropsichologija padeda daugelio ligų išvengti, nes žmogus jau gimsta turėdamas kokius nors silpnesnius organus ar sistemas. Mes atlikome tyrimą - nematydami ligonių, išnagrinėjome keletą tūkstančių horoskopų ir nustatėme, kokiomis ligomis jie gali sirgti. 70 proc. tai pasitvirtino. Kodėl tik 70 proc.? Todėl, kad kai kuriems liga tiesiog nebuvo spėjus pasireikšti. Kaip augalas sudygsta tik tam tikru metu, taip ir liga atsiranda, kai sudaromos jai sąlygos. Jei žinotume savo silpnas vietas, tai naudodami profilaktines priemones, galėtume ligų išvengti. Arba jei liga ir pasireikštų - tai labai silpnai. Tai svarbu žinoti kalbant apie tokias mirtinai pavojingas ligas kaip aterosklerozė, vėžys, leukozė, cukrinis diabetas ir pan.

Mūsų gydytojai ligoniui išrašo dažniausiai vien sintetinius vaistus. Ar užtenka to? Ką pasiūlytų Rytų medicinos gydytojos?

Sintetinių preparatų pagrindą sudaro arba gryni alkaloidai, azoto medžiagos, kurie organizmui labai toksiški, arba sintetiniai jų analogai. Jie greit pašalina ligos simptomus, bet turi pašalinį poveikį. Alkaloidų turintys preparatai blokuoja tam tikrus reguliacijos centrus, vadinamus marmomis, esančius kiekviename organe, audinyje, net ląstelėje. Susikaupus juose toksinams, susergama, sutrikdoma audinio regeneracija, organizmo savireguliacija. Liga pamažu tampa lėtine, tarsi pasislepia. Taigi vaistais pašaliname ledkalnio viršūnę, o žemutinė dalis vis didėja.

Žurnale "Ajurveda - nauka žizni" (Ajurveda - gyvenimo mokslas) perspėjote apie ligas, galinčias sužlugdyti civilizaciją. Kokios tai ligos, kuo jos tokios grėsmingos?

Jau 20 amžiaus pabaigoje buvo paskelbta statistika, nuo ko žmonės dažniausiai miršta. Apie 70 proc. žmonių miršta mažiausiai 20-30 metų anksčiau, nei galėtų gyventi. Priežastis - žmonės nepaiso daugelio gamtos dėsnių. Kokios tai ligos? Pirma - aterosklerozė, sukelianti infarktą arba insultą. Pasaulyje nuo to miršta 80 proc. žmonių. Antrą vietą užima onkologinės ligos - apie 17 proc. Trečią vietą dalijasi cukrinis diabetas ir bronchų astma. Toliau eina hipertonija, autoimuninės ligos. Prie mirtinai pavojingų reikia priskirti ir skydliaukės ligas, taip pat šizofreniją ir depresiją, kuri, pvz., skatina žmogų nusižudyti. Maža to, pasaulyje vis daugėja išsėtinės sklerozės, sukeliančios invalidumą ir artinančios mirtį, atvejų.

Kuo skiriasi ajurvedinis gydymas nuo Vakarų, taip pat kinų bei Tibeto medicinų?

Tuo, kad ajurveda prisikapsto iki esmės, gvildena ligą dar jai nespėjus pasireikšti nei fiziniame, nei energoinformaciniame lygyje, kurį Vakarų medicina jau taip pat pripažįsta ir turi priemonių diagnozuoti. O ajurveda gali tai nustatyti dar anksčiau - kai žmogus susikuria kokį negatyvų stereotipą, kaip pavydas, baimė, agresija, godumas, tai, ką mes vadiname ydomis ir kas yra pirminė ligos priežastis. Jei, pvz., bus agresija - neišvengiama hipertonija. Jei agresiją žmogus nukreipia prieš save - neišvengiama skrandžio opaligė. Jei agresiją prieš save lydi ir stipri nuoskauda - galima susirgti vėžiu. Žinoma, būna išimčių, bet mes ir mokome gydytojus atskirti tas subtilias ligų priežastis. Paprastai daugelį stereotipų mes paveldime iš tėvų, o kai kurias atsinešame iš praėjusių gyvenimų. Sielų reinkarnacijos teorijos pripažinimas - neatskiriama ajurvedos dalis. Ir čia mums kaip tik padeda astropsichologija.

Išeitų, kad pasveikti atsikračius ydų padėtų dvasinis kelias?

Ajurveda nenagrinėja atskirai materijos ar dvasios. Jos požiūriu, visa materija yra įdvasinta. Jei žmogus dvasinėmis praktikomis užsiiminėja tik formaliai, išoriškai, jokio rezultato nebus. Jis turi nuolat keistis, atsikratyti negatyvių stereotipų. Tai sudėtingiausias dalykas.

Savo pacientams duodame natūralius preparatus, kurie atblokuoja savireguliacijos centrus, parenkame tinkamą maitinimosi sistemą. Bet sakome, kad tai dar ne viskas. Piktžolę tarsi išrovėme, bet jos šaknys liko. O tos šaknys - negatyvūs stereotipai. Daugelis žmonių tuo netiki, sako, kad jaučiasi gerai, ir išeina. Po pusmečio ar vėliau sugrįžta, klausia, kodėl liga atsinaujino. Paaiškiname, kad liko neišrautos šaknys. Štai tam naudojami dvasiniai instrumentai ir liga išeina visiems laikams. Bet kokią lėtinę ligą, jei kūnas dar nėra galutinai suardytas, galima išgydyti ajurvediniais metodais.

Kiek žmogus išgyventų, jei laikytųsi visų ajurvedos patarimų?

Šiuolaikiniai mokslininkai nustatė, kad jei nebūtų pažeista ekologija, jei žmonės tinkamai maitintųsi, laikytųsi ajurvedos principų, tai gyventų vidutiniškai 440 metų. Bet senovės raštuose Vedose rašoma, kad buvo laikai, kai žmonės gyveno net 1000 metų. Akivaizdu, kad mūsų mokslininkai į kai kuriuos dalykus neatsižvelgia, pvz., į atlantų civilizacijos, gyvavusios prieš 30-50 tūkst. metų, pasiekimus. Sidhajogai, didžiąją laiko dalį praleidžiantys būdami gilios meditacinės būsenos, kada kūno procesai labai sulėtėja, gyvena 400-500 metų, kai kurie dar ilgiau.

Bet jei šiuolaikinis žmogus tiesiog laikytųsi paprastų ajurvedos gydytojo rekomendacijų, jis gyventų apie 120 metų.

Daktaro I. Vetrovo rekomendacijas, padedančias sveikiau ir ilgiau gyventi, skaitykite kitą antradienį "Sveikatos" priede.