Gyvi žmonės, bet mirę šeimai ir draugams

- Kokios yra pagrindinės alkoholizmo priežastys, kodėl žmonės nusirita? - „Respublika“ klausė Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos skyriaus vedėjo Roberto Badaro.

- Kodėl nusirita? Ar jūs manote, kad žmogus, kuriam lūžo koja, nusirito? Alkoholizmas yra liga. Ji prasideda nepastebimai, ne taip, kaip infarktas.

Yra keturios pagrindinės alkoholizmo priežastys. Pagrindinė - genetika, paveldimumas. Tai reiškia, kad žmogus turi labai didelį polinkį įgyti priklausomybę.

Pavyzdžiui, net yra atlikti genetiniai tyrimai su pelėmis. Joms buvo duodama pasirinkti lakti vandens ir alkoholio. Vienos mielai rinkosi tik svaigalus, o kitos - ir vandenį, ir alkoholį. Trečios net neparagavo alkoholio.

Yra žmonių, kurie labiau linkę svaigintis alkoholiu, nes jis didina pagrindinio neuromediatoriaus - dopamino koncentraciją kraujyje. Dopaminas yra atsakingas už daugelį priklausomybių.

Kitos priežastys yra aplinka, kurioje formuojasi gyvenimo įpročiai, tolerancija darbo vietose ir šeimoje. Pavyzdžiui, jei žmogus gyvena šalyje, kur alkoholis uždraustas, jam jo ir nereikia.

- Ar ši liga gali progresuoti jau nuo paauglystės?

- Taip. Lietuvoje yra atvejų, kai dvidešimt kelerių metų žmonės mirė visiškai prasigėrę - sugadinta širdis, kraujagyslių sistema, kepenys, smegenys. Išgelbėjame tuos, kuriuos pas mus veža tiesiai iš namų. Tačiau alkoholio sukelta kepenų cirozė jau yra nepagydoma. 

- Prieš dvidešimt metų jaunimas tiek negėrė, o dabar sidras - tarsi limonadas?

- Ir nebuvo tokių segmentų kaip sidras. Vienas mano bičiulis pirko sidro savo penkiolikmečiam sūnui ir šešiolikmetei dukrai, nes išgirdęs sidro reklamą manė, kad tai - viena iš limonado rūšių. Vėliau labai piktinosi. Prieš pusę metų mačiau devyniolikmetį ištikusią baltąją karštinę. Negalvojau, kad taip gali būti. Baltoji karštinė nėra šiaip fiziologinis susirgimas, o sunkus patologinis sutrikimas, nuo kurio dažnai net mirštama.

Yra tokia medžiaga, vadinama universaliu kariu, kuri atakuoja kepenis, kasą, centrinę nervų sistemą. Smegenys yra ganėtinai toksinis produktas, kuris žmogų daro žmogumi. Dabar šeimos, kurios laiko save išsilavinusiomis, pradeda žudyti savo vaikų smegenis. Net dvylikamečiams normalu per šventes įpilti taurę šampano. Tai gali būti alkoholizmo pradžia.

- Ką manote apie pagirias ir sveikatos „taisymą“ ryte?

- Tai yra būklė, kai žmogus iš vakaro padaugina. O tas „taisymas“ - tai abstinencinė liga, kai žmogus jau turi priklausomybę ir jam yra per mažai. Pagirios visada praeis, o rytinis sveikatos taisymas - didžiausias peilis, koks tik gali būti.

Pagirios - tai bilietas į rusiškos ruletės klubą: bandome žaisti, bet vieną kartą vis tiek iššaus. Yra toks posakis - nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Kvailų posakių ir mitų per daug prisikuriame.

- Ką reikia daryti, jei žmogus iš vakaro padaugino, jam yra bloga, negali dirbti, prastai atrodo?

- Gerti vandenį ir arbatą. Gydytis nuodu negalima. Kai žmogus susilaužo koją, jam juk irgi sunku.

Lengvą abstinenciją geriausia gydyti šilta arbata, bandele ir ramybe. Sunkesniais atvejais taikomi sudėtingesni gydymo metodai. Gink Dieve, nepilti į save daugiau nuodų. Apskritai geriausia negerti - turėsite sveikas kepenis, smegenis, bet neturėsite jokių problemų.

- Tačiau prancūzai kasdien geria vyno?

- Taip, bet jie geria per pietus, o ne per pusryčius. Skirtumas yra milžiniškas - jie nutraukia tą ydingą ratą, organizmas turi laiko atsigauti, pašalinti alkoholį. Prancūzai leidžia sau „pradžiūti“, bet tai nėra gerai - jie yra vieni ir bene labiausiai kepenų ciroze sergančių žmonių Europoje.

- Kiek žingsnių iki kepenų cirozės?

- Trys. Normalios kepenys, jų suriebėjimas ir cirozė. Tuomet kepenys nebeatsikuria ir prasideda labai nemalonūs dalykai. Dar gali atsirasti ir alkoholinio hepatito galimybė. Mūsų skyriuje nuolat guli 4-5 žmonės, sergantys ciroze.

Tik pas mus patenka ne tie, kurie vakar prisigėrė, - Vilniuje ir penkiolikos ligoninių jiems neužtektų. Priimame tik tuos žmones, kurie turi rimtų fiziologinių sutrikimų - nefunkcionuoja kepenys, kasa, gresia rimtas pavojus gyvybei.

Įdomu yra tai, kad turime mažiau pacientų, apsinuodijusių alkoholiu, nei turinčių bėdų dėl apsinuodijimo vaistais. Ypač daug yra moterų, kurios vaistus vartoja be skaičiaus, nepasitarusios su gydytojais. Lietuviai juk geriausiai išmano apie politiką, krepšinį ir vaistus.

- Kaip elgtis, kai supranti, kad esi alkoholikas?

- Tai ir yra vienas iš mūsų fariziejiško požiūrio baisumų, kai žmogus pats negali suvokti, kad jis yra priklausomas, nes ši priklausomybė - tarsi psichikos liga.

Amerikiečiai tuos dalykus jau nuo 1989 m. sprendžia paprastai - priklausomiems žmonėms teismo sprendimu skiriamas gydymas, o pas mus - nes Lietuva yra laisva šalis - žmogus yra laisvas gadinti gyvenimą sau, savo šeimai.

JAV alkoholikai uždaromi į klinikas, vėliau privalo nešioti apyrankes, pareigūnai juos stebi, kontroliuoja. Be to, jiems skiriamas ir atitinkamas režimas, kuris neleidžia vartoti. Tai tikrai stebuklinga, nes priklausomi žmonės virsta kunigais, mokytojais, gydytojais.

- Kokį gydymo būdą nuo alkoholizmo vertinate palankiausiai - Minesotos programą ar Anoniminių alkoholikų judėjimą?

- Iš to, kas prieinama Lietuvoje, tai vienareikšmiškai geri dalykai. Bet orkestras nėra vien smuikas ar vien būgnas. Orkestras yra kompanija.

Minesotos programa yra trumpalaikė, o tikras gydymas turi trukti mažiausiai metus. Bet ir ši programa yra labai gera. Pažįstu joje dirbančius žmones - jie ne tik profesionalai, bet ir savo darbo maniakai.

Gydymas nuo priklausomybių yra ne tik medikų darbas, bet ir socialinis dalykas. Kol nebus priverstinio gydymo teismo sprendimu, problemos neišspręsime. Kol karaliui niekas nepasakys, kad jis yra be kelnaičių, tol jis vaikščios nuogas.

Žinoma, yra žmonių, kurie visai nustoja gerti, tačiau yra ir tokių, kurie grįžta prie taurelės. Deja, medicina nėra ta sritis, kur suteikiama garantija.

Anoniminių alkoholikų klubas taip pat gera ir rimta kontora, ji dirba visame pasaulyje. Pagrindinis dalykas yra blaivybės užtikrinimas. Yra sukurta medikamentų, kurie neleidžia gerti ir suteikia progą žmogui toliau blaivėti. Išgeri tabletę ir negali gerti alkoholio.

Metus gerti, sugrįžta gyvenimas

Šarūnas Mačiulis, grupės „Poliarizuoti stiklai“ siela:

Mečiau gerti lygiai prieš ketverius metus - liepos 4-ąją, arba, kaip aš sakau dabar, Amerikos nepriklausomybės nuo alkoholizmo dieną!

Mano patirtis buvo graudi, karti... Buvo pasiektas dugnas, prieitas liepto kraštas. Visomis prasmėmis -

Kūrybine, socialine, profesine, sveikatos. Tiesa, sveikatos prasme tai dar tik smulkmena.

Aš buvau smukęs absoliučiai - jaučiau visišką apatiją, niekas nebuvo įdomu. Tiesiog jau nebuvau visuomenėje - į mane niekas nebežiūrėjo rimtai, nebeliko koncertų, nekūriau dainų. Tik gėriau.

Buvo momentų, kai nuspręsdavau sustoti, - kartą mečiau ir negėriau net metus. Gyvenimas imdavo šviesėti, bet paskui ir vėl taurelė, daugiadienės... Ir gydytojai sakė, kad toks pavojus visada tyko - su šiais dalykais juokauti negalima.

Vėliau dar kartą mečiau, bet ir vėl neilgam. Pradėjau vaikščioti į anoniminių alkoholikų susirinkimus, bet koks ten anonimiškumas, kai alkoholikai iškart atpažindavo Mačiulį iš „Poliarizuotų stiklų“. Nepadėjo tas metodas. Kitiems gal padeda, tegul tik žmonės eina. Bent jau socialiai ramesni, pasikalba.

Ir vieną dieną viskas pasikeitė tarsi mostelėjus kokia burtų lazdele. Aš pats, be jokių pagalbų, grupių, minesotų (psichologinės socialinės reabilitacijos programa - aut. past.), gydymų, supratau: privalau baigti visam laikui. Ir sustojau: trečias kartas nemelavo. Šiandien manau, kad mesti gerti nereikia jokios valios - reikia tik noro ir ypatingo pasiryžimo.

Nutraukus gėrimą gyvenimas lavinos efektu apsisuko į kitą pusę. Susitvarkė muzikos reikalai, netikėtai pasikeitė mano socialinis statusas. Ne tik žmonių požiūris į „normalų“ Mačiulį. Pasikeitė mano požiūris į gyvenimą. Aš jį pamačiau! Nebedrebėjo rankos, visai kitokios pasidarė gyvenimo spalvos, savijauta kita.

Dar gal pusę metų draugeliai siūlydavo „padaryti“. Na, sako, nors 35 gramelius! Sakiau: ne, į tą „š“ daugiau negrįšiu. Pasirodo, kad sunkiausias dalykas yra ne mesti gerti, o atsisakyti pagundų. Ir draugų, ir savo paties.

Kartais žmonės išgeria dėl blogos nuotaikos, bet man jos jau beveik nebūna. Kartą sau juokais pasakiau, kad jei dar kada norėčiau taurelės, tai tik nusprendęs nusižudyti. Turbūt užtektų savaitės.

Kai gėriau, daug kas man sakė: „Tu jau savo atidainavai, daugiau negrįši niekada“. O kai sustojau, grįžau. Šiemet dainuosiu jau ketvirtajame festivalyje Varėnoje, yra kitų muzikinių reikalų. Dabar ramiai ilsiuosi Palangoje. Be jokios taurelės, žinoma.

Gėrimo pradžia prasidėjo kaip visiems. Dar mokykloje „padarydavome“ alaus, sauso vyno. Studentiškais metais šėliojome irgi kaip visi. O šiandien manau, kad tai yra labai pavojinga. Tikriausiai net neverta pradėti.

Šiandien draugai manęs jau klausia - kaip mesti? Atsakau, kad tai gali padaryti tik jie patys, jokio recepto nėra.