Erozinių gastritų daugėja ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir vaikų, ypač paauglių

Gal todėl erozinių gastritų daugėja ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir vaikų, ypač paauglių.

Ūmus erozinis gastritas - tai ūmus skrandžio gleivinės uždegimas su epitelio defektais ar kraujosruvomis. 

Jį dažniausiai sukelia fizinis (dėl sunkios ligos, traumos, plačių odos nudegimų, sunkios operacijos) arba psichinis stresas ir kai kurie vaistai, neretai - svaigalai, aštrūs bei rūgštūs maisto produktai.

Ūmus gastritas prasideda, kai išoriniai patologiniai veiksniai sutrikdo apsauginį skrandžio barjerą. 

Vienas iš svarbiausių apsauginių veiksnių, kurį pažeidus vystosi ūmus gastritas, - tai skrandžio kraujotaka. Išsiplečia smulkios kraujagyslės, gleivinė parausta, paburksta. 

Padidėjus kraujagyslių pralaidumui, į skrandžio gleivinę patenka eritrocitai, kraujo plazma, susidaro mikrotrombai, gleivinės kraujosruvos bei erozijos. 

Dėl to dirginami nerviniai receptoriai, kurie sukelia skrandžio skausmus, pykinimą, vėmimą.

Ūminio gastrito požymiai išryškėja per 1-2 ar kelias valandas, kartais po 1-2 parų. Iš pradžių jaučiamas sunkumas, spaudimas ar maudžiantis skausmas duobutėje. 

Paskui atsiranda seilėtekis, pykinimas, vėmimas. Po vėmimo paprastai palengvėja, skausmas nurimsta. Išnyksta apetitas. 

Neretai ištinka skausmo priepuoliai. Kartais viduriuojama, pakyla kūno temperatūra. 

Dažnai vemiant, netenkama daug skysčių, mineralinių medžiagų, todėl krenta arterinis kraujo spaudimas, atsiranda blauzdų bei kitų skersaruožių raumenų traukuliai ir skausmai. 

Ligonis jaučia silpnumą, galvos skausmą, svaigimą, širdies plakimus; šąla rankos, kojos ir kartais ištinka kolapsas.

Jei ligonio būklė nesunki, jis gydomas ambulatoriškai. Jei vemia, jam reikėtų 4-6 val. neduoti nei gerti, nei valgyti. 

Paskui palaipsniui duodama gerti skysčių (šiltos saldžios arbatos), vėliau - košės, dar vėliau - kitų virtų maisto produktų.

Jei ligonis labai dažnai vemia, viduriuoja, būtina skubiai kreiptis į medikus.