Didžiausia gamtos dovana - atmintis

Savo galimybėmis išsaugoti, klasifikuoti informaciją ir akimirksniu joje susiorientuoti su atmintimi negali lygintis net tobuliausias kompiuteris.

Kas yra toji atmintis?

Atminties mįslė nuo seno jaudino žmones. Senovės graikai ją įsivaizdavo kaip daugybę vaškinių lentelių, kuriose įrašomos naujienos. Viduramžiais ji buvo piešiama kaip sudėtinga hidraulinė sistema su daugybe vamzdžių ir čiaupų. Vėlesniais laikotarpiais ją imta lyginti su laikrodžių mechanizmu, na, o mūsų laikais, suprantama, su kompiuteriu.

Policijos skelbimai apie dingusius žmones paprastai iliustruojami žmogaus portretais iš priekio ir profilio. Tačiau tyrimai rodo, kad daug veiksmingiau naudotis portretu, kai žmogus nufotografuotas pasukęs galvą trimis ketvirtadaliais. Mūsų atmintis geriau išsaugo apvalias veidų projekcijas.

Žmonės geriau įsimena malonius dalykus, o ne atvirkščiai. Dauguma mūsų linkę atsiminti švelnų kačiuką ar braškes su grietinėle, o greitai užmiršti kirminus, gyvates ir vorus. Froido sekėjai tvirtina, kad nemalonius prisiminimus žmogus savyje slopina, todėl jie greičiau ir ištrinami iš atminties. Vos užmetęs akį į šachmatų lentą, patyręs šachmatininkas gali įsiminti 90 proc. figūrų padėtį. Tyrinėtojai priėjo prie išvados, kad didmeistriai kiekvieną šachmatų poziciją suvokia kaip nedalomą visumą, o ne kaip įvairių figūrų kratinį.

Nedaug kas žino, kad mūsų sensorinė atmintis ilgiau saugo tai, kas išgirsta, o ne tai, kad pamatyta. Jei reikia įsiminti kokį sąrašą, geriau ne pačiam jį skaityti, o klausytis, kaip jį kitas skaito.

Iš viso veido labiausiai atpažįstamos yra akys. Jei susitikę pažvelgsite žmogui tiesiai į akis, turėsite kur kas daugiau šansų atpažinti jį kitą kartą.

Amžinai atsinaujinanti

Dauguma mokslininkų skiria ilgalaikę, trumpalaikę ir sensorinę atmintį. Kuri už ką atsakinga, suprasti gana nesunku. Jei atsimenate savo vardą, galite kalbėti gimtąja kalba, neužmiršote, kokiame mieste gimėte ir užaugote, su kuo susisaistėte santuokiniais ryšiais, vadinasi, ilgalaikė atmintis gera. Tą patį galima pasakyti apie trumpalaikę atmintį, jei neužmiršote, ką šiandien valgėte pusryčiams ir ką veikėte prieš penkias minutes.

Ko gero, sunkiausia paaiškinti, kas yra sensorinė atmintis. Regimoji sensorinė atmintis, pavyzdžiui, leidžia mums susieti į vieną sceną daugybę nejudrių vaizdų, šmėkštelėjusių ekrane tarsi kino kadrų virtinė. Garsinė sensorinė atmintis pasireiškia, tarkim, klausantis muzikos kūrinio, padeda susieti jo fragmentus į visumą. Tą patį ji daro ir tuomet, kai jūs įsiklausote į variklio gausmą, bandydami suprasti, kas ten šlubuoja.

Ar negailime pastangų gerindami gamtos dovaną - atmintį? Labai retai. Dauguma apsiribojame kasdieniu bambėjimu: va, girdi, atmintis sušlubavo. Tačiau yra daugybė būdų ją lavinti ir tobulinti.

---

Štai, tarkim, vardai. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kad žmonių vardus užmirštame anaiptol ne dėl to, jog mūsų atmintis bloga - užmirštame todėl, kad susipažindami ne itin stengėmės juos įsiminti. Jei kurio nors iš naujų pažįstamų keliskart perklausite, kuo jis vardu („atleiskit, niekaip negaliu įsiminti jūsų vardo - niekam tikusi ta mano atmintis“ ir t.t.), jūsų tirados potekstė jam bus visiškai aiški: jūs laikote jį nesvarbiu, todėl nesivarginate dėti į galvą jo vardo.

Kas vyksta, kai kasotės pakaušį ir stengiatės ištraukti iš atminties reikalingą vardą? Tuo metu ji vykdo iškart tris uždavinius - prisimena vardą kaip žodį, prisimena žmogaus, kuriam šis vardas priklauso, veidą, o galiausiai suderina juos - identifikuoja asmenybę.

Psichologai pataria, kaip greičiau įsidėmėti žmogaus vardą. Per pirmąjį pokalbį kuo dažniau vadinkite savo pažįstamą vardu; išsiskyrę pakartokite keliskart jį mintyse; susimąstykite apie savo pažįstamojo vardo kilmę; palyginkite vardą ar pavardę su jums jau žinomais. Taip dedami asociatyviosios atminties pagrindai.

Ant liežuvio galo

O ką daryti, kai žodis tiesiog sukasi ant liežuvio galo, bet, nepaisant visų titaniškų pastangų, niekaip nesiseka jo prisiminti? Tuomet darykite pertrauką, leiskite minčiai pailsėti. Kuo ilgiau kankinsitės stengdamiesi ją atgaivinti, tuo mažiau bus šansų prisiminti.

„Užsikabinkite“ už menkiausios informacijos, susijusios su reikiamu žodžiu ar vardu. Gal jis rimuojasi? O gal kaip nors ypatingai tariamas? Gal atsimenate, kiek skiemenų jį sudaro?

Dar galima pritaikyti laisvų asociacijų metodą. Atverkite visus šliuzus ir įsileiskite į galvą visas mintis ir sąsajas.

Tobuliname stebuklą

Mūsų atmintis saugo neaprėpiamus informacijos klodus. Ji atstoja ir kalendorių, ir dienoraštį, ir šeimos albumą, enciklopediją, muzikos centrą, ir kulinarijos receptų knygą... Bet vos užmiršę, imame panikuoti: o Dieve, senstu, sklerozė užpuolė, ką daryti?!

Blogiausia, kad apie savo sugebėjimus sprendžiame, lygindami save su kitais žmonėmis. Ir... jaučiamės nevisaverčiai. Specialistai sako, kad žmonės negimsta su gera atmintimi. Svarbu ne tai, ar gera mūsų atmintis, svarbu, ar gerai ją laviname.

Beje, jau senovėje žmonės suprato, kad rimuotos eilutės geriau įsimenamos, todėl ir daugelio tautų istorija perteikiama epinėse poemose, didingose sagose ar bylinose.

Kitas būdas lavinti atmintį - skaidyti informatiką į esminius faktus, žodžius ir detales. Iš pradžių tai gal ir apsunkins pokalbį, bet ilgainiui virs įpročiu. Kad būtų lengviau, iš pradžių stenkitės daryti dažnas pertraukėles ir per jas apdorokite informaciją.

Pradėkite bent nuo to, ir senatvinė sklerozė neatrodys tokia baisi ir neišvengiama.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"