Būkit drąsūs ir sveiki ateinančiais 2013-aisais – Sveikatingumo metais!

Vis laukiam, kol kažkokias stebuklingas permainas pažadės mūsų politikai. Laukiam, kol padidės alga, paskui laukiam, kad padidėtų pensija. Kai nesninga laukiam, kad pradėtų snigti, kai sninga laukiam, kad nustotų... Laukiam... Kai nesulaukiam pykstam ir bandom nuskandinti savo pyktį išleisdami paskutinius pinigus beverčiams pirkiniams ar bandom nuskandinti užgerdami per kalėdinį išpardavimą pigiai nupirktu vynu ar kitu gėrimu, kuris pasak liaudies išminties turėtų padėti užsimiršti. Pagirios būna dar baisesnės, pinigų neatsirado daugiau, nuo taurių gėrimų visai netauriai skyla galva, daiktai nepatenkina bendravimo poreikio...

Greta to kiekvienas esam pastebėję, kad kartais tikrai stebuklingais atrodo visiškai maži dalykai, menkos smulkmenos, kurios sušildo, sugraudina, priverčia nusišypsoti, prisiminti tai prieš užmiegant po sunkios dienos... Dažniausiai tos smulkmenos nieko nekainuoja.

Dažnai švenčių proga linkim vienas kitam sveikatos. Neretai sveikatos kainą suprantam tik jos netekę. Kaip visada teisinamės, kad nebuvo laiko rūpintis sveikata, nes reikėjo nuveikti tūkstančius kitų svarbių darbų, kurie paradoksalu, tačiau nesuteikė nei pasitenkinimo, nei sveikatos, nei nusiraminimo. Dažnai įsivaizduojame, kad sveikai gyvenantys žmonės yra kankiniai, kurie labai kankinasi ankstėliau pakilę darydami mankštą, manom, kad tie žmonės nepatiria gyvenimo džiaugsmo nes nenusigeria, neprisirūko ar neprisiryja. Kai pažiūriu į sveiką gyvenseną savo kasdienybe pavertusius žmones, jų veide nematyti nei skubėjimo, nei pykčio nei juo labiau kankinančio nuobodulio. Vos susidūrę su sunkumais tie žmonės priima tai ne kaip bausmę, o kaip iššūkį ir stimulą tobulėti.

Jei paklausti žmogaus kokios jam asmeniškai reikia valstybės programos, kad pradėti keistis ir daugiau dėmesio skirti sveikatai, artimiesiems, dvasiniams, o ne materialiniams dalykams, dauguma atsako, kad nereikia jokios programos. O paklausti kodėl vis tik neranda laiko išvardintiems dalykams, teigia, kad neturi valios. Tik ko gero, kad valia čia mažiausiai kuo dėta. Visuomet gyvenę taip, kad ne saugojom, o gadinom savo sveikatą mes tiesiog bijom pokyčių. Vargina mintis, kad sveika gyvensena gali tapti kančia ir nuobodybe. Ir taip įdomu stebėti vis tik išdrįsusius... Nė vienas nebenori grįžti atgal ir net jei kartais pritrūksta įgūdžių ir valios išlaikyti sveikos gyvensenos įpročius, pirmai progai pasitaikius ir vėl stengiamasis sugrįžti prie sveiko gyvenimo būdo.

Daugelį gąsdinusi ir neraminusi pasaulio pabaiga taip ir neatėjo, tik ar susimąstom, kad savo gyvensena mes nuolat artinam savo asmeninę pasaulio pabaigą ir tik nuo mūsų priklauso kada ji ateis ir ar iki to būsim spėję pasimėgauti ne kančia, o sveikata, ne daiktais, o dvasinėmis praktikomis ar pilnavertišku bendravimu su savo artimaisiais.

Noriu palinkėti šiemet tiesiog išdrįsti įveikti bent vieną savo asmeninę baimę. Visai nesvarbu ar tai bus baimė įlįsti ryte į šaltą dušą, ar tai bus baimė pasimelsti nes gali būti pajuoktas, ar tai bus baimė šias šventes sutikti be alkoholio, nes nebus ką veikti ir kaip atsipalaiduoti, ar tai bus baimė išbandyti vegetarišką gyvenimo būdą. Kiekviena įveikta baimė jums suteiks daugiau pasitikėjimo savimi ir jokiais pinigais neįkainojamą dovaną – sveikatą.

Būkit drąsūs ir sveiki ateinančiais 2013-aisais – Sveikatingumo metais.