105-erių senolio ilgaamžiškumo paslaptis – sugebėjimas nesinervinti

Septynių vaikų šeimoje 1907 m. balandžio 15 d. gimęs senolis atvykusius svečius pasitiko sėdėdamas svetainėje – P. Žiūkas ne tik yra stebėtinai stiprios sveikatos, bet ir savarankiškas. Sukaktuvininkas kukliai išklausė svečių sveikinimus, linkėjimus bei pagyrimą už sodybos tvarkingumą, padėkojo už dėmesį ir dovanas.

Kartu su 18 metų jaunesne žmona Anele P. Žiūkas jau 60 metų gyvena savo pačių pasistatytame name, vos už kelių kiemų nuo savo gimtosios vietos. Čia užaugino dukras Dalę ir Jolitą, čia senelius ir prosenelius lanko 4 anūkai ir abu proanūkiai. Dažnas svečias čia ir žentas Vitolis Barzdžiukas, gyvenantis Utenoje, puikiai sutariantis su sukaktuvininku, iš jo besimokantis savitvardos ir sugebėjimo į viską žvelgti ramiai, nesinervinant.

Merui pasidomėjus P. Žiūko ilgaamžiškumo paslaptimi, šeimynykščiai šypsojosi – senolis visą gyvenimą sunkiai dirbo (ir savame ūkyje, ir kolūkyje), tačiau buvo stiprios sveikatos ir geros nuotaikos, iki šiol išliko nelabai išrankus maistui, tačiau, pasak žmonos Anelės, vakarykštės sriubos senoliui neįsiūlysi.

P. Žiūkas sirgęs vos tris kartus, tad kai senolis sulaukė 90 metų, gydytojams teko gerokai paplušėti ieškant neegzistuojančios paciento ligos istorijos. Medikai tuomet pastebėjo, kad jų pacientas kažkada buvo susilaužęs ranką, o šis jiems paprastai teatsakė: „Taigi čia prie Smetonos kažkada buvo – neprisimenu!“

Sukaktuvininkas pats kalbino svečius, tačiau prisipažino jau sunkiau girdįs, be to, jau negalįs kaip prieš penketą metų, pats nusišienauti šalia esančios pievelės. Dėl prasto regėjimo ponas Petras jau ir nebeskaito. Gyvulių Žiūkai taip pat nebelaiko, o kad būtų nenuobodu rūpinasi vienu šuneliu ir keliomis vištomis.

Susirinkusieji netruko įsitikinti, kad pagrindinė guvaus senuko ilgaamžiškumo priežastis – sugebėjimas ramiai reaguoti net ir į didžiausias negandas ir bėdas. To tikrai vertėtų pasimokyti visoms jaunosioms kartoms, per gyvenimą lekiančioms paknopstomis.