Virginija Kochanskytė: misija skurdžiajame Svazilande

"Kuo gi galėtume padėti per tas penkias misijos dienas? Atsakymas vienas - dalintis gerumu. Ir pasistengti jautriai nufilmuoti vaikų ir jų mamų istorijas, kurios kalbėtų apie pagrindinius šio krašto žmonių skaudulius", - tai ištrauka iš V. Kochanskytės dienoraščio.

Skaičiai ir bėdos

Svazilandas yra viena mažiausių šalių Afrikoje~- iš šiaurės į pietus ji driekiasi ne daugiau nei 200~km, o iš rytų į vakarus~- apie 130~km. Dauguma gyventojų yra svaziai, kurie kalba svazių kalba.

Nors ši šalis gali pasididžiuoti įvairiu kraštovaizdžiu bei įdomia istorija, tačiau šiandien čia net 63 proc. gyventojų yra žemiau skurdo ribos (išgyvena už mažiau nei 1,9 dolerio per dieną). Beveik pusę šalies gyventojų sudaro vaikai (apie 400~tūkst.), kurių daugiau nei 100 tūkst. (dėl itin paplitusių ŽIV ir AIDS) yra našlaičiai.

15~tūkst. šalies ūkių yra valdomi vien vaikų, t. y. jie gyvena vieni, ir didesni vaikai augina mažesnius. Kita didžiulė šalies problema yra prasta mityba, o dabar - dar ir gręsiantis badas, švaraus geriamojo vandens trūkumas.

UNICEF geros valios ambasadorę, kuri į Svazilandą keliavo kartu su žurnalistu Vytaru Radzevičiumi ir kunigu Ričardu Doveika, vaizdai ir patirtys sukrėtė: "Lankėmės ir keliose šeimose, kur vaikus augina jų močiutės, kadangi tėvai, pakirsti įvairių ligų, yra mirę. Gąsdinantis faktas, jog amžiaus vidurkis kaimuose yra vos 30 metų."

Ne kaltina, o dėkoja

Pašnekovę ypač nustebino šalies gyventojus gniaužiantis skurdas. Ji pasakojo, kad UNICEF maisto porciją našlaičiams teikia vieną kartą per dieną, o sykiu teko stebėti, kaip mažieji mokosi elementarių higienos taisyklių - nusiplauti rankas po tualeto ir prieš valgį. Pavalgę vaikai lėkšteles išlaižo, o plaudami dar ir išgeria vandenį su plaukiojančiais košės trupinėliais.

Čia savanoriauja ir vaikų močiutės, kurios taip pat gauna pavalgyti. V. Kochanskytė stebėjosi, jog sutikti ypač skurdžiai gyvenantys vietiniai žmonės, kurių, beje, beveik 90 proc. yra krikščionys, nesiskundžia savo situacija.

POŽIŪRIS. Aktorę Virginiją Kochanskytę nustebino vietinių suaugusiųjų požiūris. Jiems svarbiausia, kad jų vaikai būtų pavalgę ir turėtų galimybę mokytis.

"Jie nieko nekaltina. Net valdžia nėra kalta. Atvirkščiai, jie už viską, ką turi, dėkoja Dievui. Paklausėme močiučių, ko jos meldžia. Šios atsakė prašančios Dievo, kad būtų pavalgę vaikai ir kad jie galėtų mokytis", - atskleidė V. Kochanskytė.

Nors vietiniai gyventojai čia labai religingi, o sekmadienis jiems yra šventa diena, įdomu tai, kad žmonės labai tiki magija ir burtais.

Sykį lietuviai lankėsi ir vienoje kaimo bažnytėlėje. Smagu, kad giesmes čia aistringai gieda visi susirinkę tikintieji.

VAIKAI, laukiantys pietų. Syku jie mokomi ir elementarių higienos taisyklių. Asmeninio archyvo nuotr.

"Gaila, jog civilizuotame pasaulyje žmonės sekmadienius dažniau leidžia prekybos centruose nei maldos namuose. O tas jų gyvybingumas... Pabendravęs su jais, pabuvęs šv. Mišiose, jautiesi lyg gavęs teigiamos energijos", - akcentavo pašnekovė.

Emigracija - tabu

Lietuviams desperatiškai ieškant geresnio gyvenimo svetur, turbūt reiktų apsilankyti Svazilande, kuriame emigracija yra ypač retas reiškinys. O juk visai šalia yra kur kas labiau išsivysčiusi Pietų Afrikos Respublika, kur svaziai galėtų gauti geresnį išsilavinimą ar darbą.

Kituose skurdžiuose kraštuose, kuriuose aktorė lankėsi su UNICEF, tėvams jų atžalų mokslas esąs antraeilis dalykas. Svarbu, jog vaikai išmoktų skaityti, rašyti, tačiau svarbiausia, kad jie kuo greičiau pradėtų dirbti žemės ūkyje. Juk reikia užsiauginti sau maisto.

"Įprasta, jog Lietuvoje apie mokslą, diplomą kalbama kaip apie savaime suprantamą dalyką. O jie kalba apie išsilavinimą kaip apie galimybę tapti kitokiais žmonėmis", - dėstė V. Kochanskytė.