Vaikų augimo metas

Ar verta vaiką išleisti į stovyklą? "O jeigu jį ten kas nors nuskriaus? O jeigu blogai prižiūrės besimaudantį jūroje..?" - įvairiausius pavojus įsivaizduoja mamos ir skambina atžaloms kas pusvalandį tuo sukeldamos gėdą prieš bendraamžius. Ypač sunku vaiką paleisti pirmą kartą - į svečius, į diskoteką, net pas močiutę į kaimą.

Natūralus jausmas

Mūsų nerimas yra natūralus, ir jis saugo vaikus tiek, kiek perspėja juos apie pavojus, sako psichologai. Jausdami tėvų nerimą, jie mokosi išgyvenimo strategijos.

Kad ir kiek būtų vaikui metų, mes dėl jo nerimaujame. Keičiasi tik nerimo objektas, o ne jo prigimtis. Tačiau visur reikia jausti saiką. Nerimaudami dėl kiekvienos smulkmenos, išpūsdami pavojus, mes projektuojame į vaikus savo pačių baimes ir nesėkmes. Toks tėvų egoizmas riboja natūralius poreikius, pirmiausiai - savarankiškumo.

Neadekvatūs draudimai stabdo vaiko raidą; ne padeda, bet trukdo jam savarankiškai pažinti pasaulį.

Laikas bandyti

Atostogų metu keičiasi sąlygos ir kasdienio gyvenimo ritmas. Vaikai turi daug laisvo laiko. Vyresnieji svajoja apie žygius su palapinėmis ir naktinius klubus, jaunesnieji - apie maudynes ir žaidimus su draugais iki sutemų.

Atostogos - tai laikas, kurį tėvai idealizuoja, dėdami viltis, kad nuveiks su vaikais tai, ko nespėjo per metus: nueis į kiną, baseiną, atrakcionų parką... Ir mainais pajus taip trokštamą artumą.

Tėvams atrodo, kad intensyvus bendravimas su vaikais vasaros atostogų metų kompensuos jų kaltės jausmą, kad "mama ir tėtis nepakankamai geri". Tačiau kaltės jausmas dezorientuoja ir trukdo suprasti, ko iš tiesų reikia jūsų amžiaus vaikui. Tad nenustebkite, jei "atostoginiai" jūsų ir atžalų lūkesčiai nesutaps.

Atostogas geriausia organizuoti taip, kad vaikai turėtų galimybę užsiimti kažkuo, kam neturi laiko mokslo metais. Nebūtinai kuo nors egzotišku. Vienas gal džiaugsis, jei galės pats persistatyti savo kambarį, kitas - jei tėtis išmokys vairuoti mašiną.

Mokytis paleisti

Kaipgi įvertinti realius pavojus jų nesumenkinant ir neperdedant? Pirmiausiai verta sau priminti, kad mes, tėvai, linkę per mažai vertinti savo vaikus. Mums vis atrodo, kad jie mažesni, nei yra iš tikrųjų.

Devynis metų mėnesius vaikai gyvena pagal griežtai suplanuotą laiko ir erdvės schemą - darželyje, mokykloje, būreliuose. Atostogos - tai galimybė išreikšti ir išbandyti save, o tėvams - galimybė pasitikrinti, ar racionalūs jų būgštavimai ir apribojimai.

Žingsnis atgal, du pirmyn

Pasitikėti vaiku reiškia atidžiai stebėti ir įvertinti jo pasiekimus. Taip padedame jam įsitvirtinti. Vaikai savarankiški tampa ne iš karto: tai procesas, kurį galima pavadinti žingsniu atgal ir dviem pirmyn.

1946 m. anglų psichiatrai Džonas Boulbis (John Bowlby) ir Merė Einsvort (Mary Ainsworth) įrodė: vaikas pažįsta pasaulį atsispirdamas nuo asmeninės "saugumo bazės" - suaugusiojo.

Mažylis atitrūksta, paskui grįžta pas tėvus, paskui vėl bėga - palaipsniui didindamas teritoriją.

Atostogos - idealus momentas leisti vaikams išbandyti savo jėgas tomis sąlygomis, kurios yra adekvačios jau gautoms žinioms apie saugumą: 11 metų vaikas gali praleisti naktį palapinėje su draugais, bet sodyboje, o 17 metų išvykti keletui dienų į žygį - su sąlyga, kad tėvai žino, kur jų vaikai eina, ir kad maršrutas saugus.

2-4 m.: pirmieji atradimai

"O jeigu pasiklys?"

Tokio amžiaus vaiką, be abejo, reikia akylai stebėti, tačiau kartu palikti erdvės atradimams.

Draudimai neturi užkirsti jam kelio į saugią realybę. Vaikas parke ar paplūdimyje nuo jūsų skuodžia tolyn tik todėl, kad nori žinoti, kas ten yra įdomaus. Žinoma, jis gali pargriūti, tačiau ant smėlio ar žolės tai nepavojinga.

6-10 m.: sporto klubas

"O jeigu susižeis?"

Įsitikinkite, kad sporto klubo darbuotojai yra profesionalai. Tačiau net ir jie negali 100 procentų garantuoti, kad jūsų vaikas nesusižeis. Rizika - dalis raidos proceso. Jis turi patirti, kas yra pavojus, kad jį atpažintų ir mokėtų jam pasipriešinti. Sportas - puiki galimybė pasitreniruoti ir šiuo atžvilgiu.

10-12 m.: į stovyklą

"Ar ten saugu?"

Pirmiausiai įsitikinkite stovyklos patikimumu. Antra - paaiškinkite vaikui, kokie jo laukia realūs pavojai, iš kurių dažniausi - fizinės traumos. Kad apsaugotumėte vaiką, įvardykite kuo daugiau situacijų, kuriose tokie dalykai gali atsitikti. Įsitikinkite, ar vaikas suprato perspėjimų esmę.

12-15 m.: pas draugą į svečius

"Vakarėlis? O kas ten per kompanija?"

Sudėliokime prioritetus. Svarbu ne tai, ar verta vaiką išleisti į vakarėlį. Svarbu tai, kad tokio amžiaus žmogui jau metas po truputį trauktis nuo tėvų, tačiau - jiems stebint.

Bijote, kad sūnus ar dukra paklius į blogą kompaniją? Atlikite tyrimą ir atsikratykite šių baimių: susipažinkite su draugu, pas kurį vyks vakarėlis, susisiekite su jo tėvais. Ir nurodykite konkretų grįžimo iš vakarėlio laiką.

16-17 m.: klubas

"O jeigu prisigers? Paragaus narkotikų?"

Ką daryti? Pasitikėti! Drausti beprasmiška - vadinasi, reikia susitarti.

Šiame amžiuje svarbus balansas tarp rizikos ir paauglio pasirengimo su ja susitvarkyti. Tikriausiai jūs jau ne kartą aiškinote, kaip kyla dauguma pavojingų situacijų: alkoholis, narkotikai, nesaugūs santykiai prišaukia daugiausiai nelaimių.

Galite pasakyti: "Aš tavimi pasitikiu, tačiau privalai laikytis tam tikrų taisyklių." Kiekvienoje šeimoje jos skirtingos. Pavyzdžiui, jeigu jūs susitarėte dėl grįžimo laiko, reikalaukite telefono skambučio vėlavimo atveju.